Kai pasigirdo kalbos apie tai, kad kariniai neramumai gali kilti ir Lietuvoje, o nuo rusų agresijos nesame saugūs, mano mama pirmiausia nuskubėjo į parduotuvę pirkti kruopų, cukraus, makaronų ir aliejaus. Ir tai – nieko keista, mat daug civilių žmonių įsitikinę, jog karą lengviau išgyvens turėdami pakankamai maisto atsargų.
Atsargos karininkui, majorui, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkui Dariui Antanaičiui toks elgesys kelia šypseną. Pats buvęs karštuose pasaulio taškuose – Afganistane ir Irake – jonaviškis karą ir jo padarinius matė iš arti. Todėl net pakankamas kiekis kruopų ar cukraus, pasak D.Antanaičio, toli gražu neužtikrina išgyvenimo.
- Šie kursai - naujovė tiek Lietuvoje, tiek Jonavoje. Kam jie reikalingi? Ar modernioje ir civilizuotoje visuomenėje tikrai turime išmanyti išgyvenimo abėcėlę?
– Tai buvo kursai šeimoms. Labai norėjome, kad juose dalyvautų ir tėvai, ir vaikai. Jei šalyje įvyktų krizė, jei kiltų karas, prasidėtų neramumai, civiliai žmonės nežino, kaip elgtis, ką daryti, kaip išgyventi, kaip padėti šeimos nariams.
Vaikai turi žinoti, kaip pasislėpti, ką daryti pasimetus nuo tėvų, kaip padidinti savo galimybes išlikti gyviems. Šie dalykai yra labai svarbūs.
Kursus rengė Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyrius. Džiaugiuosi, kad du karininkai, šiuo metu tarnaujantys Rukloje, sutiko neatlygintinai skirti savo laiką ir žinias, pravesti šiuos kursus.
- Kaip manote, kodėl žmonės atėjo į mokymus? Jie jaučia pavojų?
– Atrodo – tarsi būtų išaušusi diena, kai mes visi atsibudome iš patogaus ir ramaus europinio miego. Supratome, kad nėra viskas taip gražu. Mes gyvename globaliame pasaulyje ir nesame izoliuoti. Žinoma, daugiausia nerimo sukėlė įvykiai Ukrainoje.
Tačiau pažiūrėkime ir į kitas šalis – į Gruziją, į Afganistaną. Karai niekur neišnyko. Praėjusieji metai buvo karų metai. Nė viena karta neužaugo be karo. Aš tikiuosi, kad mūsų karta bus ta, kuri užaugs su užsienio karais, tačiau jie aplenks Lietuvą.
Antra vertus, kalbame ne tik apie karą, bet ir apie neramumus, krizes.
- Tačiau po įvykių Ukrainoje garsiai prabilta būtent apie karą.
– Taip, įvykiai Ukrainoje ir buvo tas pagrindinis bei svarbiausias dirgiklis.
- Kartais net atrodo, kad kalbėti apie tai dabar madinga?
– Karas dabar išties „ant bangos“. Žmonėms tai rūpi. Ir kai manęs kaimynai, bičiuliai ėmė klausinėti, ką reikėtų daryti, jei kiltų karas, tuomet ir pagalvojau, jog savo žinias, patirtį galiu perduoti kitiems. Būtent taip ir kilo mintis organizuoti kursus.
Karus mačiau savomis akimis. Kai vyksta karas, viena kariuomenė kariauja su kita kariuomene. Civiliai tik trukdo. Civiliai žūsta ir todėl, kad patys kartais nežino, ką daryti ir kaip išsigelbėti.
Mūsų Lietuvos kariuomenė puikiai parengta, nors ir neturi didelio biudžeto. Tačiau jos ištekliai pritaikyti tam, kad išgyventų ir nukautų priešus, o ne tam, kad padėtų išgyventi civiliams. Manau, kad surengę šiuos kursus mes prisidedame prie Lietuvos stiprinimo – mokome žmones, ką daryti ir kaip elgtis.
- Ar sunku išmokti išgyventi?
– Manau, kad tie, kurie buvo, įgijo daug naudingų žinių. Tačiau tikrai nereikia galvoti, kad šios žinios – tik karo atvejui. Toli gražu.
Vaikas gali pasiklysti miške, jis gali įkristi į šulinį (kaip pernai buvo nutikę Kaune), gali susižeisti. Mes mokome, kaip elgtis tokiose situacijose ir kaip padidinti savo galimybę išgyventi. Galėčiau priminti ir dar vieną atvejį – tragediją Panevėžio rajone Dembavoje, kai buvo sudeginta mergina. Kalbame ir apie kritines situacijas. Dažnai žmogus miršta tada, kai pasiduoda, kai nusprendžia, jog miršta. Žmogus nuskęsta tada, kai leidžia sau nuskęsti.
Be abejo, kursų metu suteikiama ir medicinos žinių, mokoma, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kaip sustabdyti kraujavimą ir panašiai.
Nemažai dėmesio skiriame ir tiesioginiam karo pavojui – kaip įveikti minų lauką, ką daryti patekus į apšaudymą, kaip elgtis puolant priešui.
- Taigi kaip elgtis?
– Nelygu situacija. Pirmiausia prasidėjus karui miestai tampa mūšio lauku, užimamos ligoninės, kiti strateginiai objektai. Todėl iš miesto reikia saugiai pasitraukti. Žmones mokome, kaip išfiltruoti upės vandenį, nes vandens žmogui reikia nuolatos. Taip pat kaip „plikomis rankomis“ paruošti žuvį, kaip įsirengti laikiną prieglobstį – stogą virš galvos.
Žmonės turi suvokti, kad kilus karui nebus nei „Maxima“, nei „Rimi“, nei „Iki“. Viskas bus kitaip, bus neįprasta, baisu ir nekasdieniška.
- Kitaip tariant, mokote ne tik buities, svarbu ir psichologinis pasirengimas?
– Tai labai susiję su žiniomis ir baime. Kai žinai, ką daryti, kai sužeidžiamas tavo vaikas, kai žinai, kaip elgtis, jei pasimetei nuo tėvų, tada mažiau bijai. Kuo daugiau žinių, tuo mažiau baimės.
- Kol kas kursai buvo tik vieną savaitgalį. Ar jie vyks ir toliau?
– Taip. Birželio 7-ąją startuosim su kita grupe, o vėliau kursai bus suskirstyti į pakopas – nuo pirmojo iki trečiojo lygio. Pateiksime daugiau žinių, įvertinsime daugiau situacijų.
Jei susidomėjote organizuojamais kursais, daugiau informacijos galite gauti parašę elektroniniu paštu rupinkis@gmail.com
