O juk skirtingai nuo to nuzulinto ir žodžių kapinėse beveik jau atgulusio „šurmuliuoja“ frazė „nepainiokime sporto su politika“ yra gerokai žalingesnė. Ir ne todėl, kad taip sakė Užkalnis ar Mozė. Sakot, Mozė šios frazės nevartojo? O aš tikiu, kad vartojo, ir ką jūs man?
Matote, ką aš padariau – pasakiau, kad tikiu ir viskas. Kaip jūs turite teisę tikėti, kuo tik norite – nuo Perkūno iki skraidančio spagečių monstro arba teiginio, kad oranžinio kamuolio svaidymas yra antroji religija, taip aš ar kas nors kitas gali tikėti apie sportą pamokslaujančiu Moze.
Bet čia ne apie jį, o apie sportą ir politiką, nors komentaro pabaigoje suprastite, kad tai susiję su tikėjimu labiau, nei galbūt manote. Nes, kaip pasakytų Nedas Starkas, net ir dabar, kai artėja pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje, ruoškitės – frazė „nepainiokime sporto ir politikos“ ateina.
Iš tikrųjų raginimas jų nepainioti paremtas tikėjimu. Žinoma, sakysite, o tai kokia čia politika eiti į kiemą paspardyti kamuolio, pamėtyti į krepšį, plaukti baseine ar minti dviratį? Ir būsite teisūs – mėgėjiškas sportas jokia politika paprastai nekvepia. Pinigais, beje – taip pat.
O kur pinigai, ten jau prasideda profesionalus sportas ir atvirkščiai. Gal daug kam ir nepatinka, kuo virto įvairios sporto komandų varžybos ar pavienių sportininkų pasirodymai, turint omeny, kad jie gali uždirbti pasakiškus pinigus, bet tokia realybė.
Tikriausiai girdėjote – „naujas brangiausias pasaulio futbolininkas“, „jis ar ji per metus uždirbs tiek ir tiek milijonų“. O kur dar sutartys su reklamos bendrovėmis, pati reklama sporto varžymų metu.
Šlykšti komercija – ne kitaip, ar ne? Patinka jums tai ar ne, bet tokia realybė, kurią patys palaikote remdami komandas ar žaidėjus, pirkdami viską, kas su jais susiję ar nesusiję – pradedant atributika, baigiant kola, alumi ir dešrainiais arenose.
Bet net ir smerkdami komercija persismelkusią, „tiesiog cirku paverstą“ Amerikos sporto industriją kažkodėl niekas viso to atsisakyti nenori – nei žiūrovai, nei sportininkai.
Gal galėtumėte ant rankos pirštų išvardyti bent 6 sportininkus, kurie, turėdami galimybę sportuoti ir už tai gauti fantastiškus pinigus, pasakė „žinot, ačiū, bet gal nereikia, aš žaidžiu dėl savęs, dėl principų, pasiimkit tuos milijonus“? Taip, žinau, kad ant rankos ne šeši, o penki pirštai, tenorėjau sutelkti jūsų dėmesį. Nes tai, ką pasakiau apie komerciją, galioja ir politikai sporte.
Tie, kas nori jų neįpainioti, taip pat sėkmingai galėtų pasiūlyti nepainioti skaičių į matematikos egzaminų užduotis. Gal ir lengviau kai kam būtų, nebūtų jokių ašarų dėl genocido prieš abiturientus ir panašiai, bet juk šiaip skamba absurdiškai, tiesa?
Pažiūrėkite – nuo pirmųjų profesionalių varžybų pradžios sportas buvo ir tebėra politikos dalis. Girdėjote apie mitą, kad olimpinių žaidynių metu buvo nutraukiami visi karai? Taigi, gražus mitas. Bet ką darydavo senovės graikai, sudėję ginklus ir nustoję kapoti vieni kitiems galvas?
Varžydavosi tarpusavyje. Ir ne tik dėl asmeninės šlovės. Miestai-valstybės taip varžydavosi tarpusavyje, siekdami parodyti savo galią, viršenybę. Po tokių testosterono spektaklių būdavo sudaromos sąjungos su stipriaisiais. Kuo ne politika. O ar kas pasikeitė? Tik iš dalies.
Atnaujintos olimpinių žaidynių tradicijos gal ir iškelia taurius principus. Tačiau jie buvo, yra ir bus laužomi. Negalima kariauti? Reikėjo apie tai pranešti kam nors 1916-siais, kai Olimpinės žaidynės turėjo vykti Berlyne. Žinoma, jokių žaidynių nebuvo, nes vyrai vieni kitus žudė Vakarų ir Rytų frontų apkasuose. Apie 1940-ųjų olimpines žaidynes Tokijuje arba Helsinkyje irgi girdėti neteko – japonai buvo užsiėmę karu su kinais, o suomiai vietoje ledo ritulio stabdė sovietų ordų puolimą.
Bet tai juk karas, sakysite, išimtiniai atvejai, kai ne karai sustabdomi dėl sporto, o sportas sustoja dėl karo. Deja, ir sportas karų nestabdo. Tai parodė ir 1994-ųjų žiemos žaidynės Lilehameryje, Jugoslavijos karų fone, ir 2008-ųjų olimpiada Pekine, kai tuo pat metu Gruzijoje vyko karas.
O dėl ko bent jau formaliai kilo 1969-ųjų vadinamasis „Futbolo karas“ (tikras karas, per kurį žuvo tūkstančiai žmonių, o ne žurnalistinė klišė, jei ką) tarp Hondūro ir Salvadoro, tikriausiai galite nutuokti.
Galų gale, net jei ko ir neįtikina, kad karas – tai politika kitomis priemonėmis, galima priminti, kad ir be karo didžiųjų sporto renginių metu besivaržančių šalių politikos tvaikas persmelkia net didžiausius idealistus.
Pradedant 1920-ųjų olimpiada, kuri turėjo vykti Budapešte, bet dėl prancūzų dominuojamo Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo, karą prapylusi Austrija-Vengrija buvo nubausta ir iš jos atimta ši teisė, perkeliant žaidynes į Antverpeną.
Tada galima prisiminti 1936-ųjų Berlyno olimpiadą, kurioje „jokios politikos“ neįžvelgtų nebent aklas kurmis – šis renginys tapo viena didele A.Hitlerio ir jo nacių viešųjų ryšių akcija.
Ta Rytų ir Vakarų priešprieša „nepainiokime sporto su politika“ balsus užčiaupė 1980 ir 1984m., kai paeiliui vieni kitų rengiamas žaidynes dėl politinių priežasčių boikotavo Vakarai ir Sovietinio bloko šalys. Tai buvo gryniausios politikos išraiška, kuri nedingo ir po Pirmojo šaltojo karo pabaigos.
Kai kūjais ir pjautuvais neseniai mojuota Sočyje, žaidynių atidarymo metu, irgi buvo tų, kurie ragino nepainioti politikos su sportu. Tai, kas atleiskite, tada kabojo toje arenoje, jei ne politiniai žlugusio, bet vis dar garbinamo režimo simboliai? Juk ne veltui kompleksais serganti ir pasirodyti, kokia yra didinga Rusija į pastarąsias žaidynes sukišo šitiek milijardų.
Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad profesionalaus sporto varžybos pirmiausiai reiškia pinigus. Viskas labai paprasta, nors dažnai nepainioti sporto su politika siūlantys atsisako tai susieti. Ar tai būtų olimpinės žaidynės, ar Pasaulio futbolo čempionatas – visur sukasi milžiniški pinigai.
Į šią mašiną patenka ir patys sportininkai – jie ne šiaip lieja prakaitą rengdamiesi kelių savaičių išbandymui. Jiems padeda tai daryti – norint pasiruošti reikia sąlygų, tam reikia pinigų iš rėmėjų. O nacionalinę aprangą vilkinčių sportininkų pagrindinis rėmėjas pirmiausiai yra jų šalys, kurios, kaip ir privatūs rėmėjai, pirmiausiai yra suinteresuotos savo reklama.
Nugalėtojams varžantis dėl medalių ar taurės, stebint, kuri šalis surinks daugiau, tauresnės spalvos diskų ir trijulėms lipant ant pakylų net ir iš kapo prikeltas S.Freudas jums pasakytų, kad visa tai – falo simbolis. Kai siekiama dominuoti, parodyti, kad būtent tavo šalies vėliava vilkintys yra vikresni, stipresni, geresni, tai nėra vien draugiškas paplekšnojimas per petį ir plojimai.
Tai sudaro įspūdį, kad būtent tavo šalis yra kažkuo stipresnė, vikresnė, geresnė. Žinoma, sportininkai pirmiausiai varžosi dėl savęs, o ir kylant vėliavai nugalėtojų ašaros paprastai yra tikros, nesuvaidintos. Tačiau kuri valstybė nemanipuliuoja sportininkų pergalėmis ir pasiekimais?
Gal netgi prisimenate save, kaip mojuodami savo šalies vėliava šaukėte „mes laimėjom“, o tada piktinotės nugalėtojų šlove pasišildyti neva norinčiais ir padoraus sakinio suregzti nesugebančiais politikais? Nei jūs laimėjote, nei politikai, o tik tie kukliai besišypsantys atletai, kurie sako „nerealūs mūsų fanai, ačiū jiems“.
Bet nejaugi manote, kad premijas laimėtojams tie patys politikai dalija todėl, kad nesugalvoja, kur čia dar išleisti biudžetinių pinigų?
Viskas dėl jūsų – jūs laimingi, apkvaitę nuo pergalių, išsidažę tautinėmis spalvomis lakstote po barus, perkate, vartojate, keliate BVP, pamirštate kitas bėdas, susivienijate su priešininkų klubo sirgaliais. Jūs prisimenate stereotipus apie kitas šalis, sergate už savus arba tuos, kurie patinka, ir tiesiog idealu, jei jums tuo pat metu dar ir „tiesiog patinka gražus žaidimas“.
Galiausiai būtent jūs renkate sėkmingiausiai prie sporto pasikildžiusius ar jiems padėjusius politikus, nes jūsų staiga prabudusiais nacionaliniais jausmais galima manipuliuoti jums to nė nenutuokiant ir čia nebus jokio sąmokslo – tik paprastas politinis žaidimas, kuri valdyti linkę žmonės žaisdavo dar senovėje.
Tad grįžtant prie tikėjimo, atrodytų lyg ir racionalu, jog pinigai, sportas ir politika susiję. Tiesiog kai kurie nenori girdėti racionalių argumentų, jie nori tikėti ir tiki. Kaip ir nekaltu mergelės Marijos prasidėjimu.
Gerai, tegu sau tiki – man netrukdo. Bet tegu nesako, kad neturėčiau maišyti sporto su politika – jei tai tikėjimo reikalas, aš apie „tyrą meilę“ gatvėje siūlančius pakalbėti sektantus savo nuomonės neperšu.