Geriausiu atveju, negalia tampa menine priemone televizijos laidų prodiuseriams, siekiantiems valandą pagraudenti nuo emocijų pertekliaus atbukusią auditorijos dalį. Kalbėdami apie neįgaliųjų integraciją į darbo rinką, ar vis patogesnę infrastruktūrą mieste, mes dažnai tik bandome pabėgti nuo socialinės atskirties fakto.
Nežinia, ar kada būčiau pajutęs atskirties mastus tikrovėje, jei vieną dieną, eidamas pro specialiąją mokyklą, nebūčiau žvilgtelėjęs į ją juosiančią tvorą. Tvoros masyvumas ir už jos tvyranti ramybė man priminė, tą nejaukumo ir savotiškos baimės jausmą, kuris apima, kai susiduri, kad yra kitokių vaikų, apie kuriuos tu nieko nežinai, nes jus, lyg dvi skirtingas kastas, griežtai atskiria švietimo sistema.
Atrodo visiškai normalu, kad į naują patirtį įmesti vaikai nežino kaip elgtis, tačiau blogiau tai, kad jie net ir saugomi nuo bet kokio tiesioginio kontakto ar sunkių paaiškinimų. Ir tai ne tik integracijos problemų vengiančios sistemos, ilgus metus taip ir nesugebančios net technologiškai pritaikyti mokyklų negalią turintiems vaikams, bet ir sovietiniu mentalitetu dar persigėrusios dalies visuomenės kaltė.
Turbūt ne vienam girdėtos istorijos, kai tėvai renka parašus tam, kad jų vaikų klasėje neatsirastų neįgalus vaikas, ar baidosi bendravimo su, tariamai, neprognozuojamu vaiku. Tokie pavyzdžiai rodo, kad negalia visuomenėje nėra prisijaukinta, jos supratimą supa prietarai ir provincialus kvailumas.
Neįgalieji neretai suvokiami kaip našta ir nors tai garsiai nėra išsakoma, tačiau toks požiūris atsispindi ir valstybės politikoje, kuri stengiasi savo neveiklumą integracijoje atpirkti pašalpomis ar pigiomis dovanėlėmis.
Kaip vienas iš valstybės abejingumo pavyzdžių yra ir tai, kad daugiabučių renovacijos planuose nebuvo įtraukta galimybė pritaikyti namą neįgaliųjų poreikiams. Ne paslaptis, kad ir neįgalieji sportininkai, meno kolektyvai, organizacijos niekada negaus tokios valstybės paramos, kokia tenka turintiems profesionalo statusą. Norintiems siekti aukštų tikslų reikalinga ypatinga motyvacija ir ryžtas, tačiau tiek privačių rėmėjų paieška, tiek pasiruošimo procesas tampa jų asmeniniu klausimu.
Šiame kontekste jų pasiekimai įgyja dar didesnę vertę, tačiau ir apie juos mes sužinome nedaug, nes tokios istorijos retai patenka į profesionalų pergalių besivaikančios žiniasklaidos akiratį.
Ne ką lengviau sekasi ir privačiame sektoriuje, kur neįgaliesiems prasimušti padeda tik išties geros verslo idėjos, ypatingi sugebėjimai ar individualus darbas, gebėjimas prisitaikyti prie technologijų kaitos. Darbdaviai neretai siekia pasinaudoti subsidijomis, kurias gauna iš valstybės priimdami neįgalų darbuotoją, o vėliau jo atsikratyti.
Kritiškai žiūrima ir neįgaliųjų aukštojo mokslo diplomus, kurie, manoma, gaunami tik dėl jiems suteiktų lengvatų, o ne dėl įgytos kompetencijos. Skeptiškas verslininkų požiūris ir į produktus, orientuotus į neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimą.
Įrangą akliesiems kūręs KTU mokslininkas Vidas Raudonis pastebėjo, kad lietuvių verslininkai nelinkę suprasti darbo sunkumų, biudžeto kaitos ir dažniausiai geba pateikti tik reikalavimus, nesusimąstydami apie darbo sudėtingumą ir jo rezultatų prasmingumą.
Šalia sistemos kuriamos atskirties egzistuoja ir žmogiškasis lygmuo, kuriame dažnai svyruojama nuo abejingumo iki perdėto dėmesio. Nuo plačiai paplitusio piktnaudžiavimo neįgaliųjų vietomis automobilių stovėjimo aikštelėse ar bandymų išnaudoti neįgaliesiems taikomas lengvatas savo verslo naudai iki primygtinai teikiamos pagalbos ar įkyrių užuojautos ir tariamo supratingumo žvilgsnių bei komentarų viešumoje. Nenuostabu, kad taip kuriama natūrali distancija, apsunkinanti supratimą ir lengvesnį įsiliejimą į kasdienį gyvenimą.
Mokyklos įskiepyta atskirtis ir jos keliama baimė dažnai nugalima tik tiesiogiai susidūrus su negalios faktu. Pripažinkime, kad susidūrę su neįgaliuoju mes pasimetame, nesugebame bendrauti, neatiduodami pirmenybės mintims apie jo negalią.
Kai galiausiai priprantame ir sugebame perlaužti tą, tariamai, kitokio žmogaus baimės kiautą, suprantame, kad problema slypi tik mūsų nepatyrime. Tik neįgaliuosius pamirštančios valstybės ir mūsų pačių susikurtų prietarų mes esminiu padarome tą vieną skirtumą, o ne tūkstančius panašių dalykų. Metas nustoti vengti ir mažinti skiriantį atstumą, jei ne valstybės, tai bent jau asmeniniu lygiu.
