- Oho, kaip brangiai.. - pasakė tėvas. - Mielas ponas, - pasakė tada siuvėjas Zelionka. - Jūs man labai patinkate, ir jūsų sūnus patinka, todėl aš kostiumą pasiūsiu už dyką, ir mano padėjėjas dirbs už dyką, net ir puikią anglišką medžiagą už dyką atiduosiu. Bet, mielas pone, mano žmona nori nuvažiuoti į Gagrus atostogauti, kitą savaitgalį su šeima einu į operą, paklausyti Noreikos, o dukrai reikia naujų batelių - tai, mielas pone - čia ir yra visas brangumas.
Ta trisdešimtmetė istorija įgavo naujos prasmės vykstant Europos Parlamento rinkimams ir aptarinėjant rinkimų rezultatus. Nors nesiliovė, o ir netyla kalbos (net tarp politikų), kad šiuose rinkimuose rungiamasi anaiptol ne dėl galimybės dirbti ir atstovauti Lietuvai, ir anaiptol ne dėl patriotizmo, ar ryžto nuveikti valstybinius darbus.
Neslėpkime, visuomenėje klaidžioja žiaurus įtarimas, kad pagrindinis variklis šioje kovoje - keliasdešimties tūkstančių eurų atlyginimas ir daugybė privilegijų. Nepaisant to, kad visi laimėjusieji tikrai negalėtų skųstis nepritekliais, bet užtikrintos didžiulės pajamos tarsi morka pakabinta ant meškerės traukė pirmyn rinkimų vežimą.
Visiškai nesutinku - griežtai kalbėjo net keli naujai išrinkti europarlamentarai socialinių tinklų pašnekesiuose: mūsų ryžtinga veikla, novatoriškos idėjos ir pasišventimas Lietuvai - tai prioritetai, o ne tie pinigai.
Na gerai, tuomet sakau jiems, juk tikrai neskurstate. Net deklaravote tiek, kiek eiliniam lietuviui kartais sunku įsivaizduoti.
Tai jei jau Lietuva ir jos interesai svarbesni nei tie pinigai - kaip kad sakote - perveskite savo tuos europinius pinigus, na bent dalį jų, tarkime, SOS vaikų kaimui, meno mokyklai, ligoninei, senelių prieglaudai - kam nors, kas reikalingas pagalbos ar paramos, kam valstybė neišgali užtikrinti pilnaverčio funkcionavimo.
Juk tuomet ir atliksite garą darbą ir užčiaupsite burnas pavyduoliams ir pagiežingiems. Ir tikrai įrodysit, kad Lietuva ir jos atstovavimas ES - jums svarbiausias dalykas. Svarbesnis už kažkokius pinigus.
Bet tada parlamentarai įsižeidė dėl tokios „šventvagiškos" kalbos ir apipylė mane piktomis replikomis - maždaug tokiomis:
- Ne jūsų reikalas svetimus pinigus skaičiuoti.
- Gal tegu žmona ir šeima nusprendžia kur ką išleisti.
- Bjauriausia, kai prieina gatvėje va toks kaip tu ir pradeda aiškinti ką su savo pinigais turiu daryti.
Tuomet ir prisiminiau tą siuvėją Zelionką. Jis atvirai šnekėjo, buvo sąžiningas ir geras meistras.
Šioje europarlamentinėje intrigoje - tarp valstybingumo idėjų, godumo, arogancijos ir vaidmainystės aiškios ribos jau nėra, o tokių sudėtinių dalių kokteiliui - garbingumo, kilniadvasiškumo ir sąžiningumo prieskoniai - matyt, visiškai netinkami.