Istorija nutiko pernai, o širvintiškiai įsižeisti suskato tik šiemet. Aną vasarą į redakciją kreipėsi rajono ūkininkė. Baisiai raudojo: dešimt metų auginusi berniuką iš globos namų, planavusi išmokyti žemės ūkio darbų ir pirkti jam sklypą – tegul gyvens, ūkininkaus, negrįš prie baisaus savo asocialių tėvų gyvenimo būdo.
Geroji tetulė grąžė rankas: pažiūrėkit, kiek į svetimą vaiką investavau, - ir telefoną turėjo, ir valgyt gavo, ir darbo mokiau. O dabar še tau: vos piemuo pasiskundė, kad varžau jo laisvę, - Vaiko teisių apsaugos skyrius ėmė ir atidavė paauglį pedofilui.
Pedofilas – sąvoka griežta, bet patikrinama sunkiai. Prie lovos žurnalistas nestovėjo, todėl gali remtis tik tuo, ką sako arčiau buvę.
„Visas miestas paliudys, ką naujasis globėjas su klebonu išdarinėja! Nežinia, kas mano aukseliui tuose namuose nutiks!“, - šaukėsi Dievo moteriškė.
Geradarės ūkis, kuriame dešimt metų praleido berniukas, – sunkiai apeinamas. Darbo – galybė. Maisto yra – ir kiaušinių, ir sviesto. Ar globotiniui užteko meilės – iš kalbų nenustatysi. Aišku viena: mobiliajam maigyti laiko nebuvo, nes pareigos aiškios – po pamokų marš prie darbų.
Kaip ir dera, pasikalbėjome ir su naujuoju globėju, kurio šeimoje paauglys atsidūrė, kai ėmė bėgti iš namų. Žmogus išsilavinęs. Neseniai vedęs. Dirbti su vaikais patirties turi – jokios instancijos anksčiau nesiskundė.
Ar globėjas iš tiesų pedofilas, ar tik šiaip humanistas – iš akių neišskaitysi.
Paklausėme Vaiko teisių apsaugos skyriaus tiesiai: ar gerai pasvėrėte riziką? Šypt vypt: pasvėrėme. Bet aiškiai matyti, kad sako ne viską, ką mano: miestas mažas, visi su visais susiję.
Po metų – skambutis į redakciją: paauglio globėjas baisiai nepatenkintas – pernai aprašytoji istorija sugadino politinę konservatoriaus karjerą. Vyrui reikia rinkimuose dalyvauti, o konkurentai iš kitų partijų traukia į viešumą nepalankią informaciją.
„Kodėl tylėjote visus metus? Be to, jūsų pavardė laikraštyje net neparašyta“, - stebiuosi ir siūlau duoti atvirą interviu laikraščiui.
Ne anoniminį – sėsti kartu su žmona ir pasakyti, kaip iš tikrųjų buvo. Nusifotografuoti. Papasakoti, kas, kodėl ir už ką neteisingai apkaltino.
Drožiu tiesiai šviesiai: toji istorija man iki šiol nėra aiški – nuoširdžiai nežinau, kas suka uodegą, - toji moteriškė, vaiką pavertusi darbiniu arkliu, ar jūs pats, mielas globėjau. Sutariam: pagalvos ir paskambins. Nepaskambino, nes persigalvojo: viešumos nenori ir šiemet. Net politinė karjera tapo nebesvarbi, kai reikia parodyti veidą.
Užtat įsižeidė Vaiko teisių apsaugos skyrius ir nusiuntė skundą Žurnalistų etikos inspektoriui – po metų. Iki tol ramiai miegojo kaip tikrame kaime, kur tempas lėtas.
Pranešu, kad pernykščiame straipsnyje neišgalvojau nieko – citavau vietinius gyventojus. Siūlau politikui apsikabinti su Vaiko teisių apsaugos skyriumi ir kartu pasivaikščioti po Širvintų kaimą: kaimynai ne visada meluoja.
