Kadangi vasara yra mokyklos baigimo ir tolimesnių studijų pasirinkimo laikas, tai kur buvę, kur nebuvę vis išlenda politikai ir kitokie asmenys, visiškai nebaudžiamai valkiojantys skandalingą idėją, susijusią su mumis visais.
Nėra iki galo aišku, ar tikrai čia mus laiko laisvos šalies laisvais piliečiais, ar šeriamomis kiaulėmis, kurioms ūkininkas duoda jovalo ne todėl, kad jos alkanos, o tam, kad kriuksės greičiau priaugtų svorio ir galima būtų brangiau jas parduoti.
Tų politikų ir kitų rūpestingų akimis matoma problema yra tokia. Girdi, per daug čia mūsų jaunimo yra šviečiami už valstybės pinigus, o paskui, kai „valstybė į juos būna investavusi“, jie numoja ranka ir išvyksta dirbti į užsienį. Mums tuomet (sako tie politikai) lieka špyga taukuota už mūsų investuotas lėšas, o užsieniečiai susirenka visą naudą iš mūsų labai aukštos kvalifikacijos menotyrininkų ir kitokių farmacininkų.
Tai neteisinga, sako jie. Kodėl mes turime mokėti, o jie paskui nedirba mums, kai mes, politikai ir valstybė, sudėjome į juos tiek pinigų.
Jų atsakymas paprastas: jei išmokslintieji išvažiuoja, reikia neleisti, kad važiuotų. Tegul pirma atidirba valstybei, kuri juos penėjo, o tik paskui galės keliauti ir ieškoti skalsesnio dolerio kažkur svetimame krašte.
Čia net nebandysiu vartalioti atskiros temos, kaip galima būtų laisvą žmogų priversti kur nors teisėtai dirbti normalioje šalyje. Žinoma, visada yra geras būdas prirakinti ceche už kojos, tačiau tai nebūtų ypatingai paranku priverčiant Lietuvai atidirbti, pavyzdžiui, medikus (grandinės chirurgams trukdytų vaikščioti po patalpą ir operuoti ligonį).
Žinoma, siūlantys prievartinį atidirbimą pasakys jums, kad visada galima rasti būdų – pavyzdžiui, atimti iš studentų pasus, kad jie negalėtų niekur keliauti, kol neatneša iš darbdavio popieriaus, kad dešimt metų pavyzdingai lankėsi darbo vietoje Lietuvoje. Arba galima sustabdyti jų tėvams ir (arba) seneliams pensijų išmokas, jei tik sūnus ar anūkė nedirba Tėvynės labui.
Problema yra ne ta, kad žmonės išsimokslina vienoje šalyje, o dirba kitoje. Problema yra galvose ir smegenyse tų žmonių, kurie bando šitą reiškinį riboti, nes galvoja, kad žmones galima varinėti kaip galvijus po gardą.
Kaip ir besigviešiantieji „stabdyti emigraciją“ arba „grąžinti emigrantus Lietuvon“, norintys jaunus žmonės priversti kažkaip atsiskaityti su valstybe už mokslus yra fundamentaliai pažeisti ir brokuoti savo smegenyse, nes jie pamiršo (arba niekada nežinojo), kad žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė nėra ir neturi būti tarnystė valstybės interesams.
Jau Sovietų Sąjungoje buvo bandymų priversti emigruojančius susimokėti už aukštąjį mokslą. Valstybėje, kuri buvo kalėjimas, tai buvo labai normalu. Tačiau čia laisva Lietuva. Mes ne tam kėlėme trispalvę Gedimino pilies bokšte, kad mūsų šalyje dabar grasintų įvesti sovietinę tvarką. Jau pats tokių siūlymų kėlimas turėtų būti nelegalus, uždraustas ir baudžiamas, galbūt net ir nuplakant siūlytoją turgaus aikštėje.
Laisvo piliečio pirmoji pareiga yra sau ir savo šeimai. Žmogaus teisės gyventi, kur nori, dirbti, kam nori, yra ne politikų jam dovanotos. Jis su tomis teisėmis gimė.
Studentas, besimokantis už valstybės lėšas, nėra niekam skolingas. Jums gali atrodyti neteisinga ar šventvagiška, bet jis, baigęs savo mokslus, kainavusius mokesčių mokėtojams dešimtis tūkstančių litų, yra visiškai laisvas toliau daryti gyvenime ką tik nori.
Tokia yra laisvės kaina.
Guodimasis, kad studentas nepateisino „valstybės investicijų į jį“, yra tolygus motinos dejavimui, kad sūnus, dėl kurio ji naktų nemiegojo, dabar štai viską meta, veda kažkokią mergšę ir kraustosi gyventi atskirai. Mamai gal ir skaudu, tačiau taip jau yra, ir kitaip tikėtis neverta.
Be to, valstybė neturi jokių savo lėšų, kad būtų galėjusi investuoti į pilietį – visas valstybės lėšas tie patys piliečiai ir suneša. Tuos pinigus, kuriuos kainuoja studento mokslas, jau kadaise sumokėjo studento tėvai, visą gyvenimą mokėję mokesčius, kuriuos jiems priklausė mokėti. Patikėkite, tiems tėvams labiausiai rūpi ne tai, kurioje šalyje vaikas dirba, o tai, kad jam būtų gerai.
Ir jei jam yra gerai yra kur nors kitur, o ne toje šalyje, kur jis mokėsi, tai tegu niekas nedrįsta net pagalvoti apie tai, kad galėtų bandyti jam nurodinėti.