Konservatoriai gali guostis, kad kai šis jų kandidatas į merus juo taps, rusai ne tik Vingio parke, bet ir šimto kilometrų spinduliu laukuose aplink Vilnių neuždainuos bent jau tol, kol V.Putinas negrąžins Krymo Ukrainai, vadinasi, mažiausiai kelis dešimtmečius.
Tik gal verčiau tikėtis, kad meru šis kovotojas su V.Putino šmėkla Lietuvoje niekada netaps?
Dar galima suprasti, kai visur tvarką daryti ar visus susodinti ragina beviltiški „homo sovieticus“. Pasak kai kurių komentatorių, tai daugiausia pensininkai, vis dar ilgesingai prisimenantys anų laikų „Daktarišką“ dešrą.
Tačiau kai net apsiputoję šaukiasi draudimų tie, kurie labai mėgsta pamokslauti aniems sovietiniams vargšams, nenoromis kyla įtarimų, ar „homo sovieticus“ bacila neprasiskverbė ir į oksforduose, kembridžuose išminties besisėmusias, o tėvynėje patriotiškai perkaitusias galveles.
Turbūt Rusijos ambasada remia Rusijos dienos šventę Vilniuje. Tikėtina, kad šis renginys šiek tiek padeda gerinti Rusijos įvaizdį.
Bet negi dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, Vilniaus savivaldybė turėjo teisę – o, kai kurių superpatriotų nuomone, net privalėjo – uždrausti Lietuvos piliečiams rusams rengti šią šventę? Juk jie tai būtų įvertinę kaip įžeidimą ir pažeminimą.
Gal daliai Lietuvos rusų netgi patinka V.Putino politika ir jie pritaria viskam, ką jis išdarinėja.
Bet ar todėl dabar juos reikia priversti Vingio parke viešai atsiprašinėti ukrainiečių, kaip siūlo vienas komentatorius?
Gal dar išleiskime įstatymą, įsakantį Lietuvos rusams mylėti ne V.Putiną, o V.Landsbergį?
Vis dėlto pirmiausia atsikvošėkime patys. Rusai – mūsų šalies piliečiai ir, jei gyvename demokratinėje šalyje, jie turi lygiai tokias pat teises kaip lietuviai ar žydai rinktis Vingio parke ir niekas jiems negali uždrausti ten traukti rusiškų dainų. Net ir mylėti V.Putino.
Visokiais idiotiškais draudimais įmanoma tik pasėti dalies šalies gyventojų priešiškumą Lietuvos valstybei. Tai jai keltų daug didesnę grėsmę nei rusiškos dainos ir šokiai Vingio parke.
Vilniaus savivaldybė čia gyvenantiems rusams atstovauja nė kiek ne mažiau negu lietuviams ir tiesiog privalėjo suteikti leidimą jų šventei ir, jei gerbia visų tautybių rinkėjus, remti šį renginį, nors ir kaip tai nepatinka draudimų mėgėjams.
Atrodo, draudimai vėl darosi madingi ir šią madą diktuoja kaip grybai po lietaus gausiai pridygę Lietuvoje informacinių karų žinovai. Vyksta savotiškos lenktynės, kuris pasirodys kietesnis kovotojas duodamas atkirtį rusų propagandai.
Būtų galima tik paploti, jei rusų propagandos pramanus jie nuolat triuškintų įtikinamais argumentais. Taip ir turėtų vykti informacinė kova demokratinėje visuomenėje.
Bet žiniasklaidoje vis dažniau girdėti raginimų ką nors uždrausti – Rusijos televizijos kanalą, Rusijos dieną, sovietinę praeitį šlovinančių Rusijos grupių koncertus. Net Druskininkų teatro festivalyje per daug rusų trupių ir galiausiai nusikalbama iki totalaus idiotizmo, kai režisieriui priekaištaujama, kam jis stato A.Čechovą, o ne W.Shakespeare’ą.
Tai požymiai, kad rusų informacinis karas Lietuvoje duoda netikėtų vaisių – ima aktyviai reikštis abejotino lygio mąstytojai, kurių geluonis Rusijai net naudingas, nes nukreiptas pirmiausia prieš laisvės dvasią mūsų visuomenėje ir iš esmės tik supriešina lietuvius su tautinėmis mažumomis ir kiršina skirtingų pažiūrų žmones.
Didžiausia Rusijos propagandos pergalė ir būtų, jei į Lietuvą sugrįžtų vadinamųjų megztųjų berečių dvasia, kai neva neteisingai mąstantiems žmonėms ne tik žodžiais būdavo draskomos akys, bet ir realiai daužomi akiniai.
