Tad žmogui iki šiol yra geriau pasakyti, kad jis buvo pas būrėją, o ne pas psichologą.
Juk eiti pas būrėją yra normalu, o pas psichologus lankosi tik „psichai“.
Visuomenė pakantesnė būrėjams. Tiesa, pas psichologus nesigėdija užsukti jauni žmonės, kuriems – iki trisdešimt metų.
Tačiau vyresni žmonės dėl psichologinių problemų linkę eiti pas būrėjus. Jiems tiesiog paprasčiau kreiptis į kaimo moterėles. Iš esmės tai nieko bloga, jeigu tai padeda.
Juk niekas dar neatšaukė placebo efekto. Jeigu kaimo moterėlė pasako, kad viskas bus gerai, o žmogui taip ir atsitinka, tai ačiū Dievui!
Panašiu būrėju galėtų būti ir psichologas, ir bet kuris kitas žmogus, kuris sugeba pastebėti detales.
Psichologas mato kur kas daugiau, nei žmogus jam pasako. Mes darome išvadas iš bendro vaizdo: iš sėdėsenos, laikysenos, pauzių, emocijų, pasakytų klaidų.
Taip pat iš to, kaip paminėjus vieną ar kitą temą žmogus sureaguoja – ar pažiūri į viršų, ar į apačią, ar pasikeičia jo sėdėjimo poza ir veido mimika. Būtent į tai mes per diagnostinius pokalbius ir atkreipiame dėmesį.
Iš minėtų dalykų psichologai įvertina tam tikrų temų aktualumą. Tuomet jas bando atsargiai plėtoti.
Nereikia būti psichologu ar baigti specialių mokslų, kad suprastum tokius dalykus.
Pats niekada pas žiniuonį nebuvau, tačiau turiu bičiulį, kuris tuo užsiima.
Mes draugiškai patraukiame vienas kitą per dantį. Pavyzdžiui, aš, kaip psichologas, galiu nuspėti žmogaus ateitį bent trims dienoms į priekį. Drąsiai. Ir aš nejuokauju.
