„Natūralu, kad kiekvienas žmogus gina savo kūrinį. Net jei tavo kūrinys tampa įkaitu, ateina laikas, kai jis turėtų grįžti autoriui“, – kalbėjo 57 metų dailininkas ir žurnalistas V.Žukas, jau septynerius metus negalintis atgauti Italijoje dingusių darbų.
Jis jaučiasi keistai, nes nukentėjo svetimoje kovoje – italo ir lietuvės mūšyje dėl dukters.
„Mano darbai skirti žmonėms. Tačiau jeigu jie tampa intrigų objektu, turiu juos ginti“, – aiškino V.Žukas.
Prieš aštuonerius metus menininkui buvo paaiškinta, kad du jo sukurti keraminiai kryžiai iš jo parodos Arece paimti kaip įkaitai. Esą jie bus grąžinti, kai mergaitė iš Lietuvos bus grąžinta į Italiją.
Menininko manymu, nebėra prasmės laikyti jo darbus svetur, nes mergaitė jau kelerius metus gyvena su savo tėvu Italijoje.
Mergaitę auginantis L.P.Lovari tapo kovotoju už tėvų teises ir parašė apie tai kelias knygas.
Italijos teismų sprendimu toje šalyje gyvenančią mergaitę motina S.Šaltenytė gali lankyti bet kuriuo metu.
Sugrįžo ne visa paroda
2006-ųjų gruodžio 1 dieną Italijos miesto Areco galerijoje „Via dell’ Ambra“ („Gintaro kelias“) buvo atidaryta V.Žuko paroda „Il dolce risveglio“ („Saldus prabudimas“). Joje buvo eksponuojami lietuvio sukurti glazūruoti šamotiniai reljefai, vazos ir papuošalai.
Surengti parodą V.Žuką pakvietė tuometė galerijos savininkė S.Šaltenytė.
V.Žukas iki šiol saugo sutartį su Lola Adele Šalteniene – jau mirusia galerijos savininkės motina, kuriai buvo perdavęs 50 keramikos reljefų.
Dailininkui buvo pažadėta, kad darbai bus apdrausti. Jis patikėjo S.Šaltenytės pažadu.
V.Žukas teigė pats sumokėjęs už savo ir žmonos Auksės kelionę į Italiją bei gyvenimą Arece ir dėl to nereiškęs jokių pretenzijų.
Bet kai parodos eksponatai buvo parvežti į Lietuvą, V.Žukas pasigedo kai kurių kūrinių. Pasiteiravęs išgirdo: „Vėliau, vėliau!“
Bet vėliau V.Žukui buvo pranešta, esą jo darbai pagrobti ir saugomi banko seife.
Bando atgauti savo darbus
Nesulaukęs savo kūrinių ir nežinodamas jų likimo V.Žukas kas pusmetį vis skambindavo tos parodos rengėjai S.Šaltenytei ir teiraudavosi, ar jau gali juos atgauti.
Kai S.Šaltenytė neatsiliepdavo telefonu, menininkas skambindavo jos tėvui Sauliui Šalteniui – rašytojui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui.
„Vaikas svarbiau“, – taip esą pasakydavo S.Šaltenis, o V.Žukas neprieštaraudavo.
V.Žuko bandymai kreiptis į Italijos draudimo kompanijas buvo nesėkmingi. Dailininkas nemoka italų kalbos, o draudikai italai audringai jam kažką aiškindavo.
Jaučia, kad kūriniai gyvi
„Kai mirė S.Šaltenytės motina, keleriems metams visai nutilau – maniau, kad žmogus tikrai svarbiau už meno kūrinį.
Ir kai mergaitė buvo tai vienoje, tai kitoje pusėje, taip pat nenorėjau jiems užveržti diržų.
Bet dabar, kai mergaitė Italijoje, norėčiau kokiu nors būdu susigrąžinti savo kūrinius. Juk mane gina autoriaus teisės“, – nenuleidžia rankų V.Žukas.
Sutartyje su parodos rengėja visi kūriniai buvo įvertinti eurais.
Pagrobtus kryžius kūrėjas laiko sėkmingais darbais. Anksčiau jie buvo kelis kartus eksponuoti Vilniuje, taip pat ir Bernardinų bažnyčioje.
„Jaučiu, kad jie gyvi, nesunaikinti“, – apie savo sukurtus kryžius kalbėjo V.Žukas.
Kai paroda buvo parvežta, keli darbai buvo sudužę. Tačiau tarp jų šukių, kurios liudytų apie kryžius, nebuvo.
S.Šaltenytė menininkui paaiškino, kad jo kūriniai buvo vežami su durpėmis ir nebuvo patikimai sudėti.
„Norėčiau teisingumo ir aiškumo. Apeliuoju į žmonių padorumą. Šalteniai turi žinoti, kur tie darbai, turėtų bent pasakyti.
Jei kryžiai sunaikinti, nurašyčiau tai nenumatytoms aplinkybėms. Bet man norisi tikėti, kad jie vis dar nesunaikinti“, – vylėsi V.Žukas.
Parodą surengė nemokamai?
Telefonu atsiliepusi S.Šaltenytė „Lietuvos rytui“ paaiškino, kad yra užsienyje ir kalbėti su žurnaliste negali.
Vėliau 41 metų moteris neatsiliepė.
Jos tėvas rašytojas S.Šaltenis irgi buvo nekalbus – paaiškino, jog vaikšto po mišką ir pirmąkart girdi apie įkaitais paimtus V.Žuko darbus.
Bet jis prisiminė, kad V.Žukui paroda buvo surengta nemokamai. Jis patikino, kad jo duktė su žurnalistais tikrai nekalbės.
O kaip rašytojas S.Šaltenis vertina savo anūkės tėvo knygą?
„Demokratija. Visi turi teisę“, – pasakė S.Šaltenis ir nutraukė pokalbį.
Tikra istorija virto romanu
Su lietuve S.Šaltenyte dėl dukros kovojęs italas L.P.Lovari mano žinantis atsakymus į jautrius klausimus, kurie kelia nerimą ne vienam tėvui.
Pavyzdžiui, kaip jaučiasi vyras, kurio svajones apie ateitį su mylima moterimi ir jųdviejų dukra į šipulius sudaužė vienas telefono skambutis? Ką išgyvena tėvas, iš kurio atimamas vaikas? Kur jėgų randa emociškai sugniuždytas, bet nenorintis pasiduoti žmogus?
Buvęs futbolo klubo „Siena“ vartininkas apie tai parašė knygas.
Prieš 5 metus tarptautinį teisinį konfliktą sukėlusi L.P.Lovari ir S.Šaltenytės kova dėl dukros išsiliejo eilėraščių posmais ir romano puslapiais.
Tai padaryti italą, susigrąžinusį dukterį, paragino kiti panašaus likimo tėvai, praradę vaikus po skyrybų.
Aprašė savo gyvenimą
„Dailininkai savo išgyvenimus perteikia drobėje, kompozitoriai paverčia nepamirštamomis melodijomis, rašytojai popieriuje išlieja tai, ką sunku net įsivaizduoti, poetai aprašo tai, ko balsas negali išreikšti.
Visa tai – šios knygos puslapiuose. Joje pasakojama jaudinanti palikto tėvo jausmų kelionė“, – taip prieš metus Italijos knygynuose pasirodžiusią L.P.Lovari knygą „Tornerá la mia estate“ (išvertus iš italų k. – „Sugrįš mano vasara“) pristatė italų tenoras Luca Canonici.
Leidyklos „Harmakis Edizioni“ išleistame pusšimčio puslapių romane pasakojama tikrais įvykiais pagrįsta istorija.
„Akys atidžiai stebėjo vonios veidrodyje atsispindintį veidą, o ką tik išteptas skutimosi kremas teikė malonų gaivumo jausmą.
Staiga suskambo mobilusis telefonas, ir Paolo nuskubėjo į kambarį.
Pamatęs ekrane Sigitos vardą pagalvojo: „Kokia meilutė, nori pažadinti, kad nepavėluočiau į darbą“, – taip prasideda pasakojimas, kuriame veikėjų vardai pakeisti, tačiau įvykiai ir vietovardžiai yra tikri.
Tai, ką vyras išgirdo atsiliepęs telefonu, pakirto kojas ir atėmė žadą.
Pasirodo, mylimoji skambino visai ne jam, o draugei pasidžiaugti, kad pagaliau artėja prie savo tikslo – atsikratyti vyro ir likti laisvai su dukra bei pinigais savo šalyje.
Tokiu epizodu savo pasakojimą pradeda 55 metų L.P.Lovari iš Areco miesto Toskanos regione.
Dabar jis – žurnalistas, leidėjas, alternatyviosios medicinos ekspertas, kultūros asociacijos ir fizinės bei dvasinės gerovės bendruomenės internete vadovas.
Jam nutikusią istoriją paversti romanu padėjo mokytoju pradinėje mokykloje dirbantis ir polinkį rašyti turintis draugas Andrea Falciani.
Skausmo persunktas romanas
Širdį draskantis skausmas, nerimas, rūpestis, baimė niekada nebeišvysti mylimos dukros, nemiga ir košmarai naktimis, iš po kojų slystanti žemė, pakrikusi sveikata – tokie išgyvenimai liejasi iš romano puslapių.
„Mintys vijo viena kitą, širdis daužėsi tarsi padūkusi, o veidą užplūdo karščio bangos“, – šitaip piešiama lietuvės palikto italo būsena.
Išgyvenamas emocijas romane keičia pasakojimai apie sunkų darbą, apie vietoj pietų sukramtytą sumuštinį parke, apie rymojimą prie dukros nuotraukos, apie mergaitės akyse atsispindinčią saulę, gėles ir pievas.
Būtent troškimas būti su dukra, ją apkabinti ir matyti tamsias jos akis tapo pagrindiniu italo tikslu. Todėl, nepaisydamas visko, jis nepalūžo ir kovojo iš paskutiniųjų.
Lietuvai – kritikos lavina
Kovoje „už teisę būti tėvu, o ne prieš buvusią sugyventinę“ pilna kliūčių.
Būti tėvu italui esą neleido ne tik „didelius planus rezganti“ buvusi mylimoji, bet ir jos tėvas bei visa Lietuva.
Knygos veikėjas skundžiasi, kad Lietuvos teisėsauga neskuba taikyti Vaiko teisių konvencijos, sau palankiai interpretuoja Europos Sąjungos teisę, o Vilniaus teismas ir teisėsaugos pareigūnai vengia vykdyti Florencijos miesto teismo sprendimą, kuriuo išskirtinės globos teisės pripažintos tėvui.
Kodėl Lietuvos teisėsauga esą trukdo italui apkabinti savo dukrą ir nubausti tarptautiniu mažametės pagrobimu apkaltintą motiną?
Knygoje teigiama, kad taip daroma pasitelkus buvusio uošvio, „labai įtakingo tos šalies politinio pasaulio veikėjo“, pažintis.
„Kažin ką ji kartu su tėvu, padedant Lietuvos valdžios institucijoms, prasimanys, kad apeitų Italijos teisingumą?“ – knygoje nerimauja italas.
„Florencijos teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas, bet atrodo, jog Lietuvos valdžia šaiposi.
Siekdama patenkinti motinos valią Lietuvos teisėsauga darė didelę žalą vaikui“, – teigia romano herojus.
Jį palaiko ir advokatas, pritariantis, kad „lietuviai faktiškai žaidžia purviną žaidimą“.
Su tokiu nelygiaverčiu priešu susidūręs herojus pagalbos kreipiasi į Italijos užsienio reikalų ministeriją.
Ministrui nusiųstame laiške italas prašo įsikišti ir padėti išspręsti Italijos pilietės situaciją: „Ją nelegaliai pagrobė mama ir jai akivaizdžiai padeda Lietuva, nes jos tėvas buvo žinomas tos šalies politinis veikėjas ir Nepriklausomybės Akto signataras“.
Vis dėlto italas knygoje kritikuoja ne visus Lietuvos teisėsaugos pareigūnus.
Štai vienas Vilniaus policijos pareigūnas su dukros išsiilgusiu tėvu ne tik pasielgia teisingai, bet ir paprašo „pripažinti mūsų policijos ar bent jau didelės jos dalies geranoriškumą“.
Galiausiai teisingumo ne tiktai Italijoje, bet ir esą priešiškai nusiteikusioje Lietuvoje sulaukęs italas nepagaili ir komplimento.
„Lipdamas laiptais į lėktuvą pajuto, kad vėsus Vilniaus oras jam pradėjo visai patikti“, – rašoma viename paskutinių romano puslapių.
Pats L.P.Lovari anksčiau „Lietuvos rytui“ yra sakęs, kad vienintelė vieta Lietuvoje, kur jam buvo pasiūlyta atsisėsti, kur jis buvo išklausytas ir pavaišintas kava, – tai Vyrų krizių centras Vilniuje.
Užsiminė apie naują draugę
Lietuvoje abejingumą, trukdžius, vilkinimą, neteisybę ir net seklių lipimą ant kulnų esą patyręs italas gimtinėje sulaukė palaikymo.
Florencijos teisėjai jam skyrė išskirtines dukros globos teises.
Nacionalinės televizijos eteryje ir socialiniame tinkle savo istoriją papasakojęs vyras sulaukė didelio dėmesio ir savo šalyje netgi tapo kovos už tėvų teises simboliu.
Ar po pergalės į jo sielą sugrįžo vasara? Kaip knygoje teigia pagrindinis veikėjas, nors ir pasiekė tai, už ką kovojo, tokiose istorijose niekas nebūna laimėtojas, visi ką nors praranda.
„Šiandien Lina (romane taip vadinama dukra, dėl kurios su lietuve kovojo italas) yra laiminga mergaitė, ji eina į mokyklą, draugų šventes, lanko šokių būrelį.
Paolo atgavo didžiąją dalį ramybės, bet vis dar sunkiai dirba, kad suteiktų geresnę ateitį sau, savo dukrai ir naujai gyvenimo draugei, kuri nusprendė kartu su jais nuspirti į užmarštį vis dar netolimos, tačiau jau tikrai tik praeities bjaurumą.
Šiandien tėvas su dukra gyvena naują vasarą“, – romano paaiškinime parašė L.P.Lovari.
Rašė sau ir kitiems
Kodėl italas nusprendė į dienos šviesą išvilkti, kaip jis pats knygoje teigia, baisių kančių sukėlusią praeities istoriją?
Su „Lietuvos rytu“ L.P.Lovari buvo nekalbus. Bet atsakymą galima rasti jo knygoje.
„Nebuvo lengva parašyti šitą knygą – kaskart pradėjus rašyti užklupdavo lyg koks stabdys, atsisakymas baltame lape išlieti visas šios istorijos sukeltas kančias ir nerimą.
Nesiryžau, nes prisiminimai ir skausmas buvo per stiprūs.
Tačiau galiausiai suėmiau save į rankas, sukaupiau visas jėgas ir suvokiau, jog turiu ko nors imtis ir paskelbti visuomenei tokį svarbų įvykį“, – romano pratarmėje paaiškino autorius.
Buvusiam futbolininkui rašymas padėjo nepalūžti. Bet L.P.Lovari tikino, kad rašymo priežastis – ne tik asmeninė.
„Kovoju ne tik dėl savęs ir savo dukros, bet ir dėl kitų į panašią padėtį patekusių žmonių.
Aš trokštu, kad tai, kas nutiko man, niekada nepasikartotų. Siekiu paskatinti valdžios atstovus persvarstyti tėvystės teises ir ypač vaikus saugančius įstatymus“, – aiškino autorius.
Siekia būti misijos švyturiu
Tikra istorija pagrįstas romanas nėra pirmoji dėl dukros su lietuve kovojusio italo knyga. 2009 m. kovą jis išleido elektroninę eilėraščių ir išgyvenimų knygą „Viva Maria!“ („Tegyvuoja Marija!“).
Interneto portalui „AgoraVox“ L.P.Lovari pasakojo, kad 24 puslapių knyga pirmiausia atsirado virtualiojoje erdvėje.
„Nesigėdinu pripažinti, kad iš prie grupės prisijungusių žmonių pasisėmiau jėgų.
Kai jaučiausi palūžęs, nugalėtas, jų žodžiai man suteikė energijos vėl iškelti galvą ir kovoti.
Šiandien „Viva Maria!“ yra jausmų rinkinys. Į jį sudėta dalis to, ką parašiau. Rašymas man padėjo susigaudyti jausmuose, sudėlioti juos į vietas. Neslėpsiu, man tai – parama, nes vienas negaliu atlaikyti“, – yra sakęs L.P.Lovari.
Savo interneto dienoraštyje jis pasakoja, kad prieš publikuodamas asmeninius išgyvenimus ilgai mąstė. Tačiau sulaukęs dar vieno dukros netekusio ir į neviltį puolusio tėvo skambučio nusprendė, kad atėjo laikas skirti deramą dėmesį tėvams, iš kurių buvo neteisėtai atimti vaikai.
„Daugybė žmonių manęs prašė pasidalinti mintimis, nes, jų manymu, tai gali padėti kitiems.
Būtent tai ir noriu daryti – būti naudingas kitiems.
Noriu išmokyti, kad meilė nugali visus sunkumus“, – savo misiją paaiškino italas.
Sukėlė tarptautinį teisės konfliktą
Prieš penkerius metus Italijos ir Lietuvos teismai priėmė skirtingus sprendimus dėl to paties vaiko buvimo vietos.
L.P.Lovari tikino, kad motina mergaitę be jo sutikimo išsivežė į Lietuvą.
O S.Šaltenytė tvirtino, kad italas yra labai agresyvus, kėsinasi pagrobti mergaitę, tad neleido jam pasimatyti su dukterimi net tada, kai jis atvyko į Vilnių.
Vilniaus teismas surengė kelis posėdžius nedalyvaujant L.P.Lovari ir išskirtines globos teises suteikė motinai.
O Florencijos nepilnamečių teismas vyko gerokai ilgiau, svarstant globos teisių bylą dalyvavo abu vaiko tėvai. Italijos teismas išskirtines globos teises skyrė tėvui.
Sprendimą, kurios valstybės teismas pažeidė ES teisę, būtų turėjęs priimti Europos teisingumo teismas Liuksemburge. Tarptautinio teismo neprireikė.
Buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią dvigubą pilietybę – Italijos ir Lietuvos – turinti mergaitė turėjo gyventi Italijoje su tėvu, o motina galėjo ją lankyti atvykusi į Italiją.
Italo ir lietuvės pažintis prasidėjo 2004 metais Vilniuje. Durpių eksportu besivertęs L.P.Lovari ir tuometė kelionių agentūros direktorė S.Šaltenytė susitiko prekybos centro restorane, kai jis panoro paragauti lietuviškų patiekalų. Italų kalbą mokanti lietuvė jam paaiškino, kas įvyniota į kopūstlapius.
Praradimas paskatina išlieti mintis popieriuje
Algirdas Meškauskas
Vyrų krizių centro steigėjas
„Kai į mūsų centrą atėjo L.P.Lovari, niekuo negalėjome jam padėti – tik parodyti supratimą bei užuojautą ir pavaišinti kava. Tam ir sukurtas vyrų centras – emocinei paramai teikti.
Esu išklausęs daug vyrų, po skyrybų netekusių savo vaikų.
Žmogus, patyręs stresą dėl išsiskyrimo su savo vaiku, daug ką apmąsto. Praradimas paskatina savo išgyvenimus išlieti popieriuje ar kompiuteryje.
Vyrams linkiu nepulti į žlugdančią neviltį dėl vaiko, kurį, atrodo, prarandi. Nereikia prarasti vilties. Jei jau taip įvyko, reikia tikėtis, kad kontaktas su vaiku ilgainiui bus atkurtas.
Moterims nuoskauda dažnai praeina po kelerių metų. Žinoma, abi pusės turi siekti kompromisų.
Bėda, kai žmogus mano, kad ką nors daro dėl vaiko, o iš tikrųjų – dėl savęs.“
Lietuvoje tėvai jaučiasi atstumti
Darius Marčiulaitis
Asociacijos „Prieš tėvų atstūmimą“ narys
„Nemanau, kad italo knyga būtų naudinga Lietuvos tėvams. Mūsų situacija kitokia.
Lietuvoje tėvas per skyrybas jaučiasi taip, lyg per jį be gailesčio važiuotų valstybės aparatas. Jis iš nieko nesulaukia jokios pagalbos. Ir negali sulaukti, nes tokių specialistų Lietuvoje nėra. Jo situacija beviltiška.
Manau, Lietuvoje diskriminuojami skyrium gyvenantys tėvai. Vyrauja nuomonė, kad motina vaikui reikalingesnė. Vaikas tapo pinigų darymo įrankiu.
Todėl Lietuvos tėvai susibūrė į asociaciją „Prieš tėvų atstūmimą“ ir bando Lietuvos įstatymuose įtvirtinti lygiavertę tėvystę. Taip pat siekiame, kad tėvų atstūmimo sindromas būtų pripažintas vaiko būsena, kurią konstatavus turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė.
Seime mūsų pastangomis įregistruota įstatymo pataisa, kad per skyrybas teismas turi visais atvejais nustatyti vaiko bendravimo tvarką su abiem tėvais.“
