Lietuvos banko bei Finansų ir Ūkio ministerijų žygeiviai jau giriasi aplankę daugiau nei 40 mūsų šalies miestų ar kaimų ir skelbę juose euro žodį. O klausytojų kad prisirinko! Suskaičiavo šventojo euro žygio pamokslininkai, kad juos išklausė net 2200 valstybės gyventojų.
Kai padaliji, kiek vietų apsukta, išeina, kad kiekvienoje pamokėles apie eurą girdėjo net po dvi dešimtis piliečių. Aišku, iš sostapilio į provinciją pranašai ėjo ne pėsti, todėl sudegino ne vieną šimtą litrų dyzelino ar benzino.
Gal įmanoma suskaičiuoti, kiek kainavo tokia „reklamos“ akcija litais vienam klausytojui? Susidarytų tikrai nemenka suma.
Tiktai kol tokiais būdais įtikinsi pusantro milijono tų, kuriems litas vis dar mielesnis, tai, žiūrėk, ir biudžete skylė atsivers nemenka. Bet kad pasiektum šventą tikslą, pinigų skaičiuoti neverta.
Antai vyriausiasis lietuviškų litų prievaizdas ir euro vaidila V.Vasiliauskas rodo puikų pavyzdį, kaip nereikia prisirišti prie žemiškų gėrybių. Netgi atvirkščiai – būtina jų kuo skubiau atsikratyti. Ir kuo didesnėmis sumomis.
Pasistatė Lietuvos bankas uostamiestyje pinigų saugyklą. Net vokiečiai padėjo. Todėl ir kainavo nemenkai – 20 milijonų litų.
Paskui centrinio banko galvos apsigalvojo, kad jos nebereikia. Mat Lietuvai įsivedus eurą pačių pinigų bus 3,4528 karto mažiau. Sutilps jie ir Vilniaus saugykloje. Ir kas čia tokio, kad ją kartais vanduo apsemia.
Todėl Klaipėdoje teko išplėšti po 10 tūkst. litų kainavusius užraktus, uždaryti ir parduoti. O kad uždirbo! Gavo net 4,1 milijono. Tik ne svarų ar eurų, o paskutines dienas skaičiuojančių litų.
Tokį verslo planą sukūrusio veikėjo į savo kiemą neįsileistų net kaimo lentpjūvė. O vadovauti centriniam bankui – kaip sykis. Ypač kai jauti stiprų užnugarį iš S.Daukanto aikštės pusės.
