Būtų lengviau gyventi, jei išvis nežinotume šios istorijos, parodžiusios koks sprogstamasis mišinys gali būti suplaktas iš tokių komponenčių kaip žmonių kvailumas, banditinio pasaulio veikėjų kerštingumas ir kai kurių politikų neprincipinga laikysena, atsirandanti dėl išvešėjusios prostitucinės liaukos. Yra pagrindo manyti, kad tėvo ir tetos namuose tvirkinama, o po to pedofiloidinių polinkių turinčios minios rituališkai prievartaujama Klonio gatvėje mažametė net nebuvo pagrindinis šios košmariškos istorijos personažas. Kaip atrodo, įaistrinta ir sukvailinta minia iš pradžių buvo reikalinga nukreipiant dėmesį ir užtrypiant visai ne ritualinės žmogžudystės pėdsakus, bandant nuslėpti tikruosius teisėjo nužudymo motyvus, o taip pat nusikaltimo sumanytojus ir organizatorius.
Kita vertus, kai planas pavyko net pernelyg gerai, nusikaltimo užsakovai ne kartą netiesiogiai leido suprasti apie savo vaidmenį fantasmagoriškame nusikaltime, viešai siuntė pusiau užšifruotus ženklus, nes iš tiesų totali konspiracija minėtu atveju būtų beprasmiu dalyku pavertusi patį gąsdinantį pranešimą, kai tampa neaišku - kas, kam ir ką pagaliau norėjo pasakyti tokiu detaliai išplėtotu kruvinu scenarijumi.
Taigi netikiu, kad daugiau ar mažiau išprusę, ne kartą savo apsukrumą pademonstravę žmonės nesugebėjo čia gana anksti įžvelgti banditų pėdsako, nusikaltėliško pasaulio tūzų dalyvavimo užsukant šią istoriją, dabar bandydami mums įpiršti nuomonę, jog tada buvo suklaidinti savo jautrumo, širdies dosnumo, atsiliepiant į galimą skriaudą vaikui. Apsimesti durneliu – kartais patogi pozicija.
Vis tik palikime šįkart nuošalyje žmonių kvailumą, nes tai – kintantis, besimainantis ir neišmatuojamas dalykas, be to, mums visiems kada nors yra tekę arba dar teks pabūti kvailiais. Taigi Garliavos istorijoje lieka dvi svarbiausios sudedamosios – banditai ir politikai. Banditai čia pasinaudojo politikais, užleidžiant dūmų uždangą, politikai banditų įdirbiu, siekiant susikrauti politinį kapitalą. Ar įdomu – kurie iš jų daugiau laimėjo, išnaudodami vienas kitą, labiau pasipelnė ar pasisotino?
Nežinau, ar banditai jau pasitenkino ganėtinai, iki galo įgyvendindami keršto aktą, nužudydami principingą teisėją ir su iškrypėliams būdingu azartu išniekindami žmogaus atminimą, nežinau ar iš tiesų yra taip, kad nekaltai pralietas kraujas labiausiai pasotina kriminalinių elementų prigimtį. Drauge įsivaizduoju, kad politikai paprastai nėra tokie kraugeriai.
Tačiau, kaip matėme iš tiesioginės TV transliacijos, skelbiant apkaltą N.Venckienei, anosios gynėjai, susikrovę politinį kapitalą Garliavos sumaišties metu, balsavimo metu paliko Seimą apduję nuo nešvankaus sotumo ir melagingo susireikšminimo, lygiai kaip tos prisirijusios mėšlo ir nusiteikusios dar ilgai tupinėti ant tvoros musės.
