Tačiau yra vienas dalykas, kurį šią vasarą gali padaryti bet kas. Tam nereikia pakloti didelės pinigų sumos ar sudalyvauti šokių projekte. Pakanka vieno vizito pas kvalifikuotą notarą, kurio metu pasirašytumėte, kad po mirties atiduodate savo kūną anatomijos studijoms.
Kaip sako amerikiečiai, šiame gyvenime yra tik du dalykai, kuriuos kiekvienas privalo daryti: mokėti mokesčius ir mirti... Taigi bambėdami ar su šypsena veide, vis tiek visi mirsime. Kodėl gi nepadarius kažko gero net ir po mirties?
Jei kam atrodo, kad čia kažkoks pokštas, tai rekomenduoju skaityti toliau. Nors Lietuvoje daugelis deklaruoja esantys katalikai (pastariesiems, neva, pomirtinis gyvenimas turėtų rūpėti daug labiau nei šio pasaulio blizgučiai), faktai rodo, jog esame daug labiau prisirišę prie savo kūno nei derėtų šios tikybos atstovams.
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto (LSMU) atstovų teigimu, tik dešimtadaliui būsimųjų medikų studijų metais tenka galimybė mokytis anatomijos skrodžiant žmonių palaikus. Visi kiti tenkinasi kompiuterių modeliais ir įvairiais muliažais.
Sveikatos ministras V.Andriukaitis, tuo tarpu, kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas išaiškinti, ar galima įpareigoti medicinos studentus po studijų tam tikrą laiką atidirbti gydymo įstaigose. Iš ministro kalbų galima suprasti, kad jis norėtų grąžinti senus gerus sovietinius darbo paskyrimus.
Negana to, kad toks siūlymas nesuderinamas su laisva rinka, jis neišspręs pagrindinės problemos: dalis medicinos mokslus baigusių jaunų žmonių nedirbs pagal specialybę vien dėl to, kad jų studijos pernelyg nutolusios nuo mediko darbo realijų. Praktika su muliažais – vienas dalykas, tuo tarpu darbas su žmonėmis – visai kas kita.
JAV teko sutikti net kelis gabius vadinamųjų ,,pre-med“ (žemesnės pakopos studijos prieš medicinos programą) studentus, kurie atsisakė planų tapti gydytojasi po kelių vizitų į morgą. Nėra abejonės, kad valandos, praleistos studijuojant žmogaus palaikų anatomiją, padėtų apsispręsti tiems, kurie ir taip turėjo abejonių dėl savo profesijos pasirinkimo. Tačiau labai abejotina, ar medicinos studentai Lietuvoje artimiausiu metu turės tokias pat galimybes kaip jų kolegos užsienyje.
Jei Vakarų šalyse per metus mokslo tyrimams paaukojami šimtai ar net tūkstančiai kūnų, Lietuvoje – vos keletas. LSMU atstovų teigimu, net jeigu žmogus būdamas gyvas pasirašo visus reikiamus dokumentus, artimieji neretai nuslepia faktą apie asmens mirtį ir palaidoja jį neįvykdę mirusiojo valios.
Galima tik spėlioti dėl kokių priežasčių esame nelinkę prisidėti prie mokslo pažangos ir tuo pačiu padėti sau. Juk niekas gyvas būdamas nenori būti bandymų objektu. Nėra abejonės, kad daugelis pacientų jaustųsi saugiau, jeigu jų chirurgas būtų praktikavęsis su žmogaus palaikais, o ne su gumine lėle.
Prietaringumas, Lietuvoje populiarus kapinių kultas neabejotinai turi įtakos viešajai nuomonei. Rudenį per mirusiųjų dieną trumpam sustoja gyvenimas tam, kad būtų pagerbti mirusieji, o vasara, pasirodo, yra kapaviečių draudimo metas.
Anot vienintelės šią paslaugą šalyje teikiančios draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“, pernai pasiūlyta paslauga sparčiai populiarėja. Šarvinių durų, įmantrių automobilių signalizacijų ir pakabinamų spynų šalyje, pasirodo, būtina savo turtus parodyti ir numirus. Pastaroji priežastis - tas amžinas ,,ką apie mane pagalvos kaimynai?“ - bene ir bus pagrindinė kliūtis, kodėl Lietuvos gyventojai nelinkę aukoti savo palaikų mokslo labui.
Žinau, kad pagrindinės kapinių kulto varomosios jėgos ir tradicijų sergėtojų – pensininkų – savo argumentais neįtikinsiu. Tačiau turiu vilties, kad Lietuvos jaunimas bent jau pasvarstys apie šią galimybę.
Tuo pačiu, tai būtų puiki proga apie patriotizmą linkusiems daug kalbėti politikams darbais, o ne žodžiais, įrodyti savo atsidavimą Lietuvai ir jos pažangai. Klausantis kai kurių iš jų kalbų ir skaitant jų atvirus laiškus vieni kitiems, susidaro įspūdis, kad jie atiduotų gyvybę už tėvynę net nemirktelėję.
Norint padėti Lietuvos mokslui, už jį numirti nereikės. Pakaks atsisakyti prabangaus karsto, privalomų gedulingų pietų per kuriuos mirusiojo šeimai privalu pamaitinti ir pagirdyti visus pažįstamus ir nepažįstamus bei prašmatnių laidotuvių prestižinėse kapinėse. Ir dar vienas neginčijamas privalumas – net kapavietės draudimo nereikės.
