Seimas padarė tai, ką seniai privalėjo. Po Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimo, kad N.Venckienė sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, parlamentarai turėjo pritarti jos apkaltai, antraip pats Seimas pamintų Konstituciją ir į KT nusivalytų kojas.
Tokio skandalo buvo išvengta. Vienintelis „tvarkietis“ P.Gražulis viešai gynė bėglę. Tiesa, per slaptą balsavimą 23 parlamentarai neparėmė apkaltos, o 6 ant menamos pedofilijos bangos į Seimą atplaukę „Drąsos kelio“ frakcijos nariai, tarsi atlikdami ritualą, išėjo į kavinę.
Bet susidaro įspūdis, jog N.Venckienės rėmėjų gretos galutinai pakriko. Kadaise kunkuliavusi Garliava žinią apie savo buvusios vedlės pašalinimą iš Seimo sutiko abejingai. Ko gero, greitai ji jau nieko Lietuvoje nebedomins.
Tik ar nugramzdinti į užmarštį šią kruviną istoriją ir nesiekia apkvailintų žmonių sąskaita politinius dividendus krovęsi politikai, tarp jų – net labai įtakingi?
Mandato atėmimas iš N.Venckienės – netgi gerokai vėluojantis žingsnis, nes mėnesių mėnesius nesirodydama darbe ji kompromitavo patį Seimą. Aišku, būtina ir teisiškai įvertinti jos vaidmenį kurstant tariamos pedofilijos istoriją, planuojant žudynes.
Tačiau tai būtų vieno daug sumaišties sukėlusio asmens teisinės atsakomybės klausimas. Politiniu požiūriu daug svarbiau, kad būtų įvertintas įtakingų politikų vaidmuo, daugiausia ir lėmusių, kad vienos šeimos tragedija taptų visos Lietuvos problema.
Tokia užduotis turbūt ir yra sunkiausiai perkandamas riešutas teisėsaugai, nes vien mėginimai priminti žinomus faktus sukelia šią istoriją uoliai kursčiusių, o dabar nusiplauti rankas norinčių politikų įniršį.
Ryškiausias pavyzdys – išskirtinį vaidmenį įpučiant tariamą pedofilijos skandalą suvaidinusio V.Landsbergio reakcija į „Lietuvos ryto“ paskelbtus liudininkų pasakojimus, kaip jis rėmė N.Venckienę, kišosi į teisėsaugos darbą, prisidėjo, kad mergaitė būtų grąžinta šeimai, kuri ją vertė prieš vaizdo kamerą pasakoti išgalvotą tvirkinimo istoriją.
Dienraštis iš esmės nepaskelbė nieko, kas nebūtų žinoma jau anksčiau. Bet dabar, kai prokurorai galbūt pareikš N.Venckienei įtarimus ir dėl vaiko tvirkinimo verčiant ją kalbėti apie išgalvotą lytinę prievartą, V.Landsbergis tikriausiai labai norėtų, kad jo vaidmuo būtų pamirštas.
Bet kaip galima kalbėti apie tariamos pedofilijos skandalo nuodų išvalymą iš Lietuvos politinio gyvenimo, jei jo įpūtėjai išsisuktų ne tik nuo teisinės, bet ir nuo moralinės atsakomybės už savo veiklos pasekmes?
V.Landsbergis pareikalavo iš laikraščio atsiprašyti už paskelbtus sūnaus netekusios M.Milinienės žodžius. O gal garsiam politikui būtų laikas pačiam prašyti atleidimo visų įpūsto pedofilijos skandalo aukų artimųjų? Juk sūnaus netekusi kaunietė tik citavo N.Venckienę – kad ši, nuvažiavusi pas dešiniųjų patriarchą, jį įtikino, jog mergaitė buvo prievartaujama.
Tai nebuvo nekaltas V.Landsbergio naivumas. Yra daug įrodymų, kad jis aktyviai kišosi į tariamos pedofilijos istoriją. N.Venckienė viešai dėkojo politikui, kad jis padėjo jai L.Stankūnaitės dukrą iš Vaiko raidos centro Vilniuje sugrąžinti į namus Klonio gatvėje Garliavoje.
Tokį nežinia kuo grindžiamą sprendimą priėmė teismas, bet buvusi Seimo narė net dviejuose interviu yra pareiškusi, kad V.Landsbergis kažkam skambinęs ir liepęs „baigti cirką“, o po šio jo įsikišimo ir buvo jai atiduota mergaitė.
Šių 2009 metų lapkritį pasakytų N.Venckienės žodžių V.Landsbergis niekada nemėgino neigti. Telieka manyti, kad ji sakė tiesą.
Kita vertus, pats įtakingasis konservatorius yra paskelbęs straipsnį, kuriame tvirtino, kad L.Stankūnaitės sesers V.Naruševičienės duktė po bendravimo su neva ją prievartavusiais „dėdėmis“ vaikščiodavusi su sauskelnėmis, nors tai – melas, nes mergaitė tuo metu tiesiog sirgo.
Šiame straipsnyje V.Landsbergis aiškino, kad V.Naruševičienė neva pristatydavusi savo vaiką skriaudikams. O teisėją J.Furmanavičių ir A.Ūsą jis apšmeižė, mesdamas įtarimus, kad jie važinėjo į pedofilinio turizmo rojumi vadinamą Tailandą, nors šį gandą buvo paskleidusi N.Venckienė, o prokurorai tai paneigė.
Dabar visi tie asmenys galėtų kreiptis į teismą dėl V.Landsbergio šmeižto, bet nė vieno jų jau nėra tarp gyvųjų.
Žinoma, V.Landsbergis – ne vienintelis politikas, daug nuveikęs, kad tariamos pedofilijos skandalas kuo labiau įsipliekstų ir kuo ilgiau šioje istorijoje nebūtų atkurtas teisingumas.
Gal net dar didesnę įtaką turėjo prezidentės D.Grybauskaitės palankumas N.Venckienei.
Vargu ar taip ilgai buvusi teisėja būtų galėjusi tiesiog tyčiotis iš teisėsaugos, jei šalies vadovė nebūtų jos dengusi.
Nederėtų užmiršti ir grupės dabartinių Seimo narių, kurie nuolat lakstė į Garliavą, kurstė ten susirinkusius žmones. Jei jie būtų garbingi, dabar patys atsisakytų parlamentaro mandato, nes jį gavo vien dėl to, kad plaukė ant išgalvotos pedofilijos bangos.
Tačiau Lietuvoje taip nebūna. Visi tie veikėjai dabar tyli, tikriausiai vildamiesi, kad jų vaidmuo įpučiant kruviną istoriją bus kuo greičiau pamirštas. Bet užversti šią bylą dar anksti.
