Lengvabūdės lietuvaitės, dėl trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto parduodančios hansams, džonams, alibaboms ir lumumboms tai, ką turi geriausio – gožį, švelnumą, gebėjimą megzti kojines ir virti cepelinus – tempia karus ir okupacijas ištvėrusią seniausią indoeuropiečių tautą prie išnykimo ribos.
Tiksliau, prie ištirpimo pasaulinėje tautų ir rasių masėje. Jei taip tęsis toliau, po 500 metų „Vikipedijoje“ apie lietuvius bus rašoma taip: „Mišriai tamsiaodžių rasei priklausanti tauta, gyvenanti Kalifornijoje, Floridoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kalbanti daugiausia anglų ir arabų kalbomis.“
Siaubas! Ir kodėl mūsų moteriškės, vienos gražiausių pasaulyje, taip gviešiasi užsieniečio? Dėl pinigų ir garbės?
Žinoma, viena ir kita turi reikšmės. Ypač garbės supratimas išliko posovietiškai kaimietiškas. Tetulei iš N. rajono centro prestižo reikalas yra pasigirti draugėms: „Mano Aistutė ištekėjo už vokiečio. Na, ir kas, kad 30 metų vyresnis, bet turi nuosavą pilį ir didelę įmonę Berlyne!“
Neretai paaiškėja, kad didelė įmonė tėra maža dešrų krautuvėlė kokiame nors Kirchenšeisenhofene, o pilis – nuomojamas dviejų kambarių butas miesto pakrašty.
Hansui Aistutė nusibosta, nes jis randa dar paklusnesnę ir feminizmo bacilos net nepaliestą filipinietę. Ašarodama Aistutė grįžta pas mamytę į Burbuliškes su mažu vokietuku, kurį didelis vokietis per teismus iš jos atima.
Kultūrų susimaišymas lietuvių tautai pragaištingas įvairiomis kryptimis. Vieno mano pažįstamo dukra ištekėjo už Indijos gražuolio. Tas užsispyrė pavadinti savo pirmagimę Pisda, toje kobrų šalyje yra kažkokia deivė tokiu vardu.
Kaip manote, ar galės lietuvės motinos pienu išmaitinta dukra tokiu vardu gyventi Lietuvoje? Įsivaizduojate, pavyzdžiui, jei užaugusi mergina įsidarbina telekomunikacijų bendrovėje rinkodaros vadybininke, skambina jums ir sako: „Su jumis kalba Pisda Shri Vanakambayana. Siūlau jums...“
Žydai kažkaip geriau susitvarkė mišrių vedybų reikalą. Siono išminčių protokoluose, kur surašyta visa teisybė, sakoma: „Nesvarbu, kas jautis, veršiukas bus mūsų.“ Tai yra tautybė nustatoma pagal motinos liniją.
Bet mums sekti žydus būtų apskritai pasaulio pabaiga.
Žinoma, yra ir lietuvių vyrų kaltės. Per retai savo tautietėms nešdavome žydinčio šieno, kurį moterys vadina gėlėmis. Dažniausiai tik kovo 8-ąją, parsibeldę vidurnaktį girti ir išterlioti lūpų dažais. Gal per dažnai rodėme savąjį machismo Vingių Jono tėvo pavyzdžiu – trinkt kumščiu per stalą ir paleidžiant kakarinę: „Mauč boba, nes gausi į snukį!“
Tačiau pagrindinė priežastis, manau, buvo patriotinio lytinio auklėjimo nebuvimas. Pavyzdžiui, šviesaus atminimo Anglijos karalienė Viktorija savo tautai davė priesaką: „Tikra ledi lovoje nejuda, užsimerkia ir galvoja apie Tėvynės gerovę.“
O nei Antanas Smetona, nei Maironis, nei Vytautas Landsbergis nieko nepasakė, ką patriotė lietuvė turi daryti ir galvoti tokiomis akimirkomis. Tad jos prisigalvoja visokio velnio ir išdulka paskui britus, prancūzus, vokiečius, arabus į užsienį svetimų tautų genofondo gerinti.
Todėl ir sakau, kad referendumas uždrausti pirkti žemę užsieniečiams mažai ar beveik nieko nereiškia, nes ką darysi su Lietuvos žeme, kurioje nebeliks lietuvių.
Todėl būtina skubiai gelbėti tautos reprodukcijos priemones, pirmas žingsnis ir būtų referendumas, draudžiantis lietuvėms tekėti už užsieniečių.
Žinoma, galima numatyti išimčių, jeigu lietuvaitei labai jau panižo gyventi su svetimtaučiu – tegul susimoka keliasdešimt tūkstančių litų baudos ir nešdinasi. Mes už tuos pinigus baltarusių prisiviliosime, išmokysime lietuviškai ir bus atlyginta už lytinius nuostolius.
Jeigu toks referendumas laimėtų, nežinia, iš kokių dar organizacijų Lietuvą išmestų. Gal iš pasaulio apskritai ar aptvertų visą šalį tvora ir atsiųstų psichiatrų diviziją iš JTO. O ką, „psichuškėje“ gyventi neblogai, maitina nemokamai, tik durys be rankenų.
Mums tų durų į pasaulį ir nereikia, eina jis velniop, mums savi bezdalai už svetimą ozoną kvapesni.
