Nieko keisto šiuose žodžiuose nebūtų, jei ne viena smulkmena - jie išsprūdo ne iš varžybų žiūrovo, o iš jauno vaikinuko, pasipuošusio oranžine liemene ir įsijautusio į VIP statusą.
Jam ir jo draugams negalioja jokios juostos ar tvoros, juk jis – apsauginis.
Kiek toliau, šalia aštraus posūkio, stoviniavo kitas vaikinas su oranžine liemene. Dar arčiau nei jis, posūkio išorėje, išlankstomuose krėsluose sėdėjo grupelė alumi apsiginklavusių ralio gerbėjų.
Pralekiant automobiliams bent vienas iš sėdėtojų pasileisdavo su telefonu rankose bėgti link trasos ir gaudyti gerų kadrų, bet apsauginis nė karto nepriėjo prie jų bent pamėginti išvyti girtos publikos iš pavojingo posūkio išorės.
Taip, tokių žiūrovų pasitaiko kiekviename lietuviškame ralyje, bet Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapo dalies Lietuvoje organizatoriai jau buvo spėję pasigirti, kad šįkart saugumas bus kaip niekad aukšto lygio.
Realybė buvo tokia, kad nemažai žmonių stovėjo per porą metrų nuo trasos ar posūkių išorėje, o akivaizdžiai nepatyrę, išsigandę ar savo atsakomybės nesuvokiantys apsauginiai visiškai nesugebėjo suvaldyti apgirtusių žiūrovų.
Pravažiavus pirmiems sportininkams reikalai ėmė klimpti dar giliau tiesiogine to prasme. Abiejuose greičio ruožuose susidarė tokios provėžos, kad lenktynininkams teko rūpintis, kaip neįklimpti ir nesirėžti į puriame žvyre slypinčius akmenis.
Ar tai buvo staigmena? Tikrai ne. Vytautas Švedas dar pristatydamas savo WRC ruoštą automobilį neslėpė, kad būtent dėl lietuviškųjų ruožų papildomai pakėlė važiuoklę, nes gruntas labai minkštas.
Abi lietuviškas ralio trasas pervažiavus septynioms dešimtims automobilių buvo akivaizdu, kad kelią dar kartą įveiktų nebent Dakaro monstrai. Žiūrovų elgesys irgi nepraslydo pro pagrindinių viso čempionato organizatorių akis.
Oficialiame wrc.com puslapyje įsižiebė eilutės: „there were a number of spectators standing in unsafe places and the condition of the track surface had deteriorated badly“ (angl. „buvo daug žiūrovų, stovinčių nesaugiose vietose ir trasų paviršius buvo baisiai suniokotas“), reiškiančios, kad vos spėjusios Lietuvoje prasidėti WRC varžybos atšaukiamos.
Štai toks trankus Lietuvos debiutas pasaulinio lygio ralio varžybose.
Tačiau atšaukti greičio ruožai – tik dalis lietuviškojo fiasko.
Kas vyko (arba tiksliau, neįvyko) po to, nėra žodžių pateisinti. Organizatorių VšĮ „Pasaulio ralio čempionatas Lietuvoje“ bendravimas su minia nusivylusių žiūrovų paliko be žado net nesidominčius rinkodara ar komunikacija.
Atšaukus abu likusius WRC greičio ruožus mūsų šalyje Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) įkurtos įstaigos vadovas Algis Poteliūnas išplatino tik vieną vienintelį pranešimą visuomenei.
Tačiau atsiprašymo nesulaukė nei dalyviai, nei žiūrovai.
Vietoje to, organizatorius paskelbė panegirišką interviu su savimi, kuriame prisidengęs blogiausiais WRC istorijos pavyzdžiais bandė įrodyti, kad ralis Lietuvoje vis tik įvyko sėkmingai. Suprask, žiūrovai visiškai buki ir patys nežino, ką matė.
Vietoje paprasto „atsiprašau“, žmonės, važiavę ne tik iš Vilniaus ar Klaipėdos, bet ir iš Prancūzijos, Suomijos ar Italijos gavo spjūvį į veidą.
Ką turėjo galvoti žiūrovai, gerokai iš anksto užsisakę viešbučius vien dėl šito renginio?
Ką turėjo vaikams pasakyti tėvas, po darbų atsivežęs sūnus į paskutinį greičio ruožą, sumokėjęs po 40 litų už bilietą, bet taip ir nepamatęs nė vieno ralio automobilio?
Pasiteisinimais persmelktame pranešime – jokių žinių apie bilietų grąžinimo sąlygas, jokio pažado kitais metais pasistengti labiau ir nė užuominos apie savas klaidas.
O jos tikrai neapsiribojo vien nekvalifikuotais apsauginiais ir rizikingai parinktais greičio ruožais.
Negerovės prasidėjo dar prieš varžybas, kai iki WRC Lietuvoje likus mažiau nei dviems mėnesiams vis dar nebuvo jokios informacijos apie bilietus ar tikslius būsimus greičio ruožus.
Artėjant birželio pabaigai informacijos nedaugėjo – taip ir neatsirado lietuviška renginiui skirta renginio svetainė, visą reikiamą informaciją žmonėms teko rankiotis iš oficialaus WRC puslapio anglų kalba arba lenkiškos etapo svetainės, kurioje yra ir lietuviams skirta sekcija.
Tačiau čia paspaudus skiltį „žiūrovams“ žmogus nukreipiamas tiesiai į bilietų pardavėjo bilietai.lt sistemą, kur net greičio ruožų starto laikai surašyti neteisingai – pagal Lenkijoje taikomą laiko zoną.
Apie platesnę informaciją, pvz. aiškius, spausdinimui skirtus žemėlapius su stebėjimo zonomis, saugumo perspėjimus, automobilių statymo organizavimą ir dar daug dalykų apskritai nėra nė ką pridurti. Viso to praktiškai nebuvo.
Link greičio ruožų važiuojančius žiūrovus pasitiko tik flomasteriu ant kartono ranka nubrėžtos rodyklės su užrašu WRC, už automobilių statymą 20 litų sumokėję žmonės turėjo pėsčiomis kulniuoti porą kilometrų iki trasos, o greičio ruožų žemėlapių nebuvo nei dalijamų dykai, nei pardavinėjamų.
Atšaukus greičio ruožus padėtis kartojosi – šią blogą žinią žiūrovai sužinojo ne iš organizatorių, o iš išmaniuosiose telefonuose įjungto oficialaus WRC puslapio.
Suprantama, gal A.Poteliūnui buvo sunku vienam prižiūrėti kiekvieną tokio lygio varžybų detalę (įstaigoje „Pasaulio ralio čempionatas Lietuvoje“ oficialiai dirba tik vienas žmogus – jos direktorius).
Bet lietuviai automobilių sporto gerbėjai nėra beširdžiai. Visa kilusi nepasitenkinimo banga skirta ne pasišaipymui iš organizatorių, bet raginimui prabusti ir pažvelgti toliau nei į išteptą savo įvaizdį.
Jei organizatoriai būtų paprašę, neabejoju, būtų atsiradę entuziastų, ir sukūrusių internetinį puslapį mūsų gimtąja kalba, ir paprotinusių saujelę nevaldomų žiūrovų ir, galiausiai, atspausdinusių tas nelemtas rodykles į žiūrovų zonas.
Ne viskas matuojama pinigais.
Kalbant apie pinigus, žodis „atsiprašau“ nieko nekainuoja, bet daro stebuklus. Tik dabar jau per vėlu.
