„Ir dabar yra daugybė visokių trūkumų: ir ekipuotės, ir ginkluotės, ir transporto, ypač – ryšio priemonių, naktinio matymo prietaisų. Dar viena labai didelė bėda – personalo trūkumas, trūksta tiesiog kareivių“, – teigia J. V. Žukas.
– Lietuvos kariuomenė šiandien yra pasirengusi grėsmėms, kurios gali kilti ne vien jai, bet ir kitoms Baltijos šalims iš Rusijos. Ar jūs įžvelgiate tokių grėsmių?
– Žinoma, kad geopolitinė Lietuvos padėtis yra pasikeitusi dėl įvykių Ukrainoje. Ir tos grėsmės gerokai realesnės, nei buvo sausio–vasario mėnesį po visų Maidano įvykių. Ne tik Lietuva, bet ir NATO dabar yra tam tikroje kryžkelėje sprendžiant, kokie uždaviniai galėtų mūsų laukti.
Ir problema yra ta (galbūt ne problema, bet tam tikri iššūkiai), kad dabar vėl planuojama grįžti prie tradicinių kariuomenės užduočių. 2015 metais numatomos pratybos Portugalijoje ir Ispanijoje bus vienos didžiausių NATO šalių pratybų, ten dalyvaus apie 10 tūkstančių karių, bus suaktyvinti visi NATO štabai.
Taip bandoma grįžti į galbūt ankstesnius, gal po Šaltojo karo, laikus, kai NATO sprendė uždavinius, susijusius su šalies gynyba, o ne tik su taikos operacijomis ir taikos įvedimu kitose pasaulio šalyse, ne tik su antiteroristinėmis operacijomis. Mums reikia taip pat surasti savo vietą, ypač toje naujoje geopolitinėje aplinkoje, kelti sau naujus uždavinius, žiūrėti į ateitį.
– Ar galima sakyti, kad Rusija neatmeta karinės intervencijos į Baltijos šalis galimybės, nors tikisi, kad užteks propagandos, nekonvencinių priemonių, kad karo veiksmų neprireiks?
– Niekas nežino, ko iš tikrųjų galima laukti iš Rusijos. Problema yra ta, kad tokių įvykių niekas nesitikėjo, NATO ir visas Vakarų pasaulis buvo nustebęs, kad vyksta tokie dalykai – naujų teritorijų prisijungimas.
Visiškai nauja situacija, to negalima prognozuoti, niekas nesitikėjo, ir dabar niekas nežino, ko galima laukti.
Ką Rusija toliau darys: ar deeskaluos situaciją, ar ji pati deeskaluosis, kaip bus su Krymu toliau? Visa tai klausimai, į kuriuos nėra atsakymo. Mes nežinome, negalime prognozuoti Rusijos elgesio ateityje.
– Bet ar galima sakyti, kad NATO, apskritai Vakarai, neįvertino Rusijos, o ji pasimokė iš Vakarų, pasimokė iš savo klaidų, įvertino jas ir dabar yra tokia stipri jėga, kad... tiesiog buvo pražiūrėta?
– NATO ir Rusija visada turėjo tą partnerystės sutartį ir buvo traktuojamos kaip partnerės, turėjo daug bendrų pratybų ir bendrų visokių projektų ir operacijų. Ir dabar staiga įvyko tai, ko niekas nelaukė. Tad visi yra šokiruoti. Nežinome, kas bus toliau. Santykiai šiuo metu yra nutraukti ir tai, kas bus toliau, priklausys nuo to, kaip Rusija elgsis Ukrainoje.
– Praėjusį rudenį prie Lietuvos sienų vykusios Rusijos ir Baltarusijos karo pratybos „Zapad“ jų pačių buvo pavadintos gynybos pratybomis, o NATO pratybos Lenkijoje „Steadfast Jazz“ pateikiamos kaip NATO pasirentimas karui su Rusija, grėsme Rusijai ir Baltarusijai. O iš tikrųjų kokie yra tikrieji tų pratybų „Zapad“ tikslai?
– Žinoma, kad puolamieji.
– Vadinasi, ten buvo tobulinami puolamieji tikslai?
– Taip. Visą laiką, kai vyko „Zapad“, ne tik pirmos, bet ir neseniai vykusios antros ir kurios vyko prieš keletą metų, visą laiką buvo kalbama apie Kaliningrado srities deblokavimą. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad norima kažkaip sujungti Rusiją su Kaliningrado sritimi ir tokiu būdu pasidaryti tam tikrą koridorių. Tai kėlė ir iki šiol kelia nerimą. Mes jau tada matėme, ir NATO karinis komitetas svarstė, kad duomenys apie pratybas, kurie buvo pateikti oficialiai NATO kariniam komitetui, visiškai neatitiko realybės.
– Pone generole, pakalbėkime apie Lietuvos reikalus, Lietuvos kariuomenę. Tas mūsų įsipareigojimas NATO – du procentai BVP visą laiką nebuvo vykdomas. Dabar partijos pasirašė naują susitarimą, kuriuo vėl ir gana griežtai įsipareigojo šiais metais kariuomenei skirti 130 milijonų.
Bet turbūt labai svarbu ne tik pinigus skirti, bet ir itin tikslingai juos panaudoti, kad nebūtų pirkinių, kurie nėra pirmo būtinumo. Jūsų manymu, nuo ko reikėtų pradėti, kam tuos pinigus panaudoti?
– Ten, kur silpniausios grandys. O silpniausios grandys, arba pagrindinė Lietuvos kariuomenės rūšis, yra sausumos pajėgos. Žinoma, reikia žiūrėti, kad sausumos pajėgos sugebėtų efektyviai spręsti joms iškeltus uždavinius.
Pastaruosius keletą metų dėl objektyvių priežasčių, dėl finansinės krizės finansavimas buvo mažinamas, todėl reikia konstatuoti, kad Lietuvos kariuomenė nustojo vystytis. Ir dabar yra daugybė visokių trūkumų: ir ekipuotės, ir ginkluotės, ir transporto, ypač ryšio priemonių, naktinio matymo prietaisų. Dar viena labai didelė bėda – personalo trūkumas, trūksta tiesiog kareivių, taip pat rezervo rengimo problemos. Yra labai daug dalykų, į kuriuos artimiausiu metu reikia atkreipti dėmesį.
– O informaciniai karai? Jie irgi dabar yra didelė grėsmė. Ar Lietuvos kariuomenė turi būti jiems pasirengusi? Ar ji yra jiems pasirengusi?
– Matome padėtį Ukrainoje, kaip ji pralaimi informacinius karus. Matome, kas yra propaganda, kuri ypač sustiprėjo karinio konflikto metu. Ir stengiamės tas pamokas išmokti. Ar pakankamai turime tų priemonių informaciniam karui Lietuvoje, jei iškiltų grėsmė? Sunku pasakyti. Aš manau, kad ne. Ir kad šioje srityje reikės daug ką tobulinti.
– O kaip Lietuvos kariuomenė iš viso yra pasirengusi nekonvenciniams veiksmams?
– Situacija, su kuria susiduriame Ukrainoje ir galime vertinti kaip nekonvencinę, – „žalieji žmogeliukai“. Kalbama apie juos. Tai nėra visiškai nauja taktika. Panašūs įvykiai jau dėjosi Čekoslovakijoje, kai į Prahą leidosi civiliniai lėktuvai kartu su civiliais drabužiais persirengusiais desantininkais, kurie vienu metu paėmė visus tiltus. Tad reikia turėti omenyje, kad valstybė privalo reaguoti.
Visose akademijose yra mokoma: jeigu tavo užnugaryje arba valstybės užnugaryje, tavo kariuomenės užnugaryje pradeda veikti kažkokios ginkluotos grupės ar parašiutininkų desantininkų grupės, tu privalai nedelsdamas reaguoti. Nedelsdamas. Antraip turėsi labai daug problemų. Didžiausia klaida, kurią padarė ukrainiečiai, tai, kad nereagavo į tuos nekonvencinius veiksmus, į tuos žmones, kurie pasirodė jų kariuomenės užnugaryje ir kuriems buvo leista paskui vykdyti savo planą. To neturėtų būti. To mes stengsimės išvengti visais būdais ir turime pakankamai pajėgumų.
– Pone generole, bet vis dėlto, baigiant mūsų pokalbį: tas raminimas „miegokite ramiai“... Realybė yra kita?
– Miegoti ramiai, žinoma, galima, bet ramiau buvo galima miegoti prieš metus. Mes nežinome, kaip rutuliosis situacija toliau. Tiesioginio pavojaus, tiesioginės grėsmės Lietuvai, Latvijai ir Estijai šiuo metu nėra, prie jos sienų nėra telkiama kariuomenė, nėra kurstoma nesantaika tarp tautinių mažumų šalies viduje. Tikrai tokių požymių dabar nėra. Bet situacija pasikeitusi, tai reikia turėti omenyje.
