Neįdomu ir tai, ar ponia Kristina labai sielvartaus, kad ateityje jai gali tekti kraustytis ir iš Turniškių.
Galvoju visai apie ką kita: apie Lietuvos valstybės prezidentų antrųjų pusių misiją. Bandau įsivaizduoti, kaip jos suvokė savo pareigą Lietuvai. Ar brandino planų kam nors padėti? Pavyzdžiui, talentingoms mergaitėms, kurių tėvai neturi lėšų jų lavinimui.
Gal lankė nepilnametes, kurios pagimdė per anksti ir buvo išgrūstos iš namų tokių pačių nebrandžių tėvų, kaip ir jos pačios?
Gal žavėjosi menais ir apmokėjo būrelius kokioje nors mažoje provincijos mokykloje, kur beveik nėra knygų, o mokytojai – beviltiškai nuskurdę?
Gal pirmadieniais lankė labdaros valgyklas ir jų vairuotojai nuveždavo patiekalų likučių iš būtinųjų priėmimų? Gal... Na, yra įvairių būdų parodyti pavyzdį savo valstybės žmonėms, kad ir jie pagalvotų, jog kiekvienas iš mūsų kokį nediduką mostą padaryti gali.
Bet į galvą lenda tik buki pavyzdžiai: kaip ponia Laima Paksienė žavėjosi Merkinės piramide – šventu naivumu padėjo išpopuliarinti kažkieno negudrų verslą. Kaip jos dukrelė žurnaluose pasakojo apie kiekvieną įsigytą blizgutį.
Kaip ponia Kristutė kovėsi dėl viešbučio – it gerai įgudusi prekiautoja. Buhalteriškai tikriausiai visa vyko teisingai – antraip sėdėtų vienutėje.
„Kai daugiau kaip prieš dešimtmetį su pirmąją pinigine parama, kurią skyrė JAV Moterų draugija, keliavau per Lietuvos kaimus ir miestelius, svarsčiau, kokiam tikslui būtų tikslingiausia šias lėšas panaudoti.
Atsakymą radau apsilankiusi kaimo mokyklose. Pagalba mažų miestelių ir kaimo moksleiviams tapo pagrindine mūsų labdaros ir paramos fondo misija“, - rašė ponia Alma Adamkienė prisimindama, kaip vyko pirmieji bandymai parodyti žmonėms, jog pagalba kitiems yra užkrečiama.
Plinta lėčiau, nei gripo epidemija. Bet užtat ugdo dvasios aristokratus, kurie būtini kiekvienai visuomenei, jog ji taptų brandi.
Pasvajokime apie tai, kad būsimų prezidentų našlės persiorientuotų – imtų kautis ne dėl viešbučių ir rentų.
