Daugeliui tokie vaizdai primena nebent filmus apie karą, galbūt apie buvusios Jugoslavijos konfliktus, kitiems – scenas iš Čečėnijos miestų gatvių. Bet pastarieji konfliktai jau senokai primiršti. Tad apie ką kalbame?
Susimąstykite truputėlį, gurkštelėkite kavos, pažvelkite pro langą - ką matote? Vasariškas oras, ramybė, taika. O juk vos tūkstančio kilometrų į Rytus, Europos valstybėje vyksta realūs karo veiksmai. Jei kam tūkstantis kilometrų yra daug, tai pagalvokite apie Vokietiją arba Oslą nuo Vilniaus. Štai tokiu atstumu nuo jūsų patogaus gyvenimo vyksta karas.
Tai – ne kokia tolima ir mums sunkiai suprantama Sirija, Libija ar Afganistanas. Kraują lieja ukrainiečiai – tie patys, kurie mums tokie artimi.
Prisiminkime, juk viskas realiai prasidėjo čia, Vilniuje, kai praėjusį lapkritį tuometinis Ukrainos lyderis V.Janukovyčius atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį su ES.
Prispaustas Rusijos jis skėsčiojo rankomis, o tada, per audringus Maidano įvykius buvo nuverstas. Jau tada buvo apėmęs keistas jausmas, stebint vaizdus iš Kijevo, kurio gatvėse snaiperių pakirsti kaip lapai krito žmonės.
Bet net ir tada, dar prieš Krymo okupaciją, prieš visą NATO susirūpinimą, sankcijas Rusijai, kuri eskalavo konfliktą Ukrainoje kažkaip buvo sunku patikėti ekspertų ir apžvalgininkų žodžiais, kad pilietinis karas yra realus. Tai atrodė, kaip bauginimai blogiausiu scenarijumi, kuris neišsipildys.
Bet panašu, kad tai, kas vyksta – dar ne blogiausias scenarijus. Mat Krymą be šūvio praradusi Ukraina kol kas priešinasi automatais ginkluotoms gaujoms, o ne branduolinei valstybei.
Taip, Ukraina pastaruoju metu sėkmingai traiško koloradinėmis juostelėmis ir ginklais apsikarsčiusius „liaudies respublikų“ gynėjus, veja juos lauk į dusinantį Rusijos glėbį.
Panašiai, kaip ir kroatai, kurie 1995 metais sutraiškė vietinę serbų marionetinę „liaudies respubliką“, taip ir ukrainiečiai dabar daužo dar neseniai „taikiais prorusiškais protestuotojais“ vadintus separatistus.
„Rusai nepasiduoda“ - mėgsta garsiai baubti fontanuose svirduliuojantys „telniažkių“ nešiotojai apsikarstę raudonomis žvaigždės. Tik panašu, kad kai kurie atsiskirti nuo „fašistų valdžios Kijeve“ viešai siekiantys separatistai jau netgi linkę mesti ginklus ir išsaugoti savo gyvybes. Nes toliau lieti kraują už beviltiškai pralaiminčias „liaudies respublikas“ norisi ne visiems.
Valdžią dėl laikino sutrikusio Kijevo neveiklumo gavę veikėjai ja mėgavosi neilgai, o ir žadėtos Rusijos pagalbos nesulaukė tokios, kokios tikėjosi.
Kad ir kaip Kremlius neigtų, jog separatistų esą niekas neremia – tai tėra tokie pat skylėti teiginiai, kaip ir Ukrainos Rusijos siena. Būtent pro ją plūdo ginkluotės srautas. Tik to neužteko.
Juolab, kad ir ukrainiečiai suprato, kad vienintelė kalba, kurią suvokia šie asmenys – sunkiai identifikuojama minia, sudaryta iš samdinių, entuziastų, Rusijos „žaliųjų žmogeliukų“, tai jėgos kalba. Pamiršę paliaubas, kurių separatistai ir taip nesilaikė, ukrainiečiai smogė taip, kad maža separatistines svajones puoselėjantiems veikėjams nepasirodytų.
Taip, Ukrainos kariai iškėlė vėliavas Slovjanske, supa Donecką ir kitus separatistų židinius. Bet ar tai – pabaigos pradžia, ar tik tyla prieš audrą? Juk kariuomenę prie Ukrainos sienos demonstratyviai telkusi Rusija niekur neatsitraukė.
Nes jei ko ir galima pasimokyti iš Maskvos veiksmų, tai būtų supratimas, kad Kremlius planuoja kelis žingsnius į priekį. Naivu tikėtis, kad nepavykus sukilimui Rytų Ukrainoje Rusija nuleis rankas ir atiduos šias tradiciškai prorusiškas, gamtiniais ištekliais turtingas sritis į Kijevo rankas.
Ukraina įrodė, kad fiziškai ji vargais negalais gali atkovoti teritoriją iš šimtų ginkluotų asmenų, tačiau visų karų istorija rodo, jog laimėti mūšius dar nereiškia pergalės kare. Priešiškoje teritorijoje – o Kremliaus propaganda ilgai maitinta Rytų Ukraina būtent tokia ir yra, kontroliuoti padėtį nėra lengva.
Kaip palenkti „užzombintus“ vietos gyventojus į savo pusę, kaip atkurti leisgyvę ekonomiką, įvesti tvarką valstybei, kuriai to nepavyksta padaryti net Kijeve – tai, tik dalis iššūkių.
Galų gale pati Rusija dar neatskleidė visų savo kortų, kurių tikrai yra nemažai – ir Ukrainos federalizacija, ir taikdarių, įvairių tarptautinių konfliktų sureguliavimo komisijų kortos. Šiose srityse Rusija gali lengvai žongliruoti savo diplomatiniais, ekonominiais svertais, kurie, atslūgstant įtampai, gali paveikti Ukrainos sąjungininkus Vakaruose.
Kol kas Kijevas savo rankose laiko stiprią pergalės kortą – derėtis iš jėgos pozicijų dabar lyg ir palankus metas: jūs, separatistai, sudėkite ginklus, o tada jau pakalbėsime.
Tereikia kelių incidentų pasienyje, pareikšti įtarimus dėl „Ukrainos pajėgų nusikaltimų žmoniškumui“, vietinių ukrainiečių tarpusavio rietenų ir visas pragaras užvirs iš naujo.
O juk toks gali ir būti galutinis kerštaujančio Kremliaus tikslas – neleisti Ukrainai įtvirtinti stabilumo bei teritorinio vientisumo. O juk be šių visas svajones apie integraciją į euroatlantinius aljansus galima pamiršti.
