Tai ne norvegų šeima atvyko pasigrožėti besikeičiančio Kauno vaizdais, o emigrantai atsipūsti po sunkių darbų svečioje šalyje pasirinko gimtąjį kraštą. Susidaro įspūdis, kad dar niekada Kauno gatvėse nebuvo tiek daug automobilių, ir net brangių, su Norvegijoje išduotais numeriais.
Gaila, kad Anglija ir Airija yra gerokai toliau nuo Lietuvos. Šių šalių numeriais paženklintos mašinos taip pat be paliovos zuja miesto gatvėmis, tačiau vis dėlto dažniau emigrantai ilgai kelionei namo renkasi skrydį lėktuvu.
Visai nesvarbu, kaip dirbti svetur išvykę kauniečiai sugrįžta. Svarbiausia, kad jie sugrįžta bent kelioms savaitėms.
Emigrantų į Lietuvą giminėms bei artimiesiems siunčiamus pinigus jau tenka skaičiuoti ne milijonais, o milijardais litų per metus, o štai vasarą paišlaidauti sugrįžta ir jie patys. Visos jų nupirktos prekės bei paslaugos virsta papildomais mokesčiais šalies ir miesto biudžete.
Kaip atvykusiųjų neišbaidyti ir ką jie patys turėtų žinoti sugrįžę į Kauną?
Pirmiausia – eismas, nes Norvegijoje abipusė pėsčiųjų ir vairuotojų pagarba yra savaime suprantamas dalykas. Vairuotojai turėtų būti itin atidūs visame Kauno senamiestyje, Savanorių prospekte, K.Baršausko gatvėje ir kitose automobilių gausa išsiskiriančiose vietose.
Pėstieji vis dar šokinėja į perėjas lyg svajodami pakliūti po mašinos ratais, o vairuotojai lekia taip, tartum žūtbūt norėtų juos partrėkšti.
Darbe kauniečiai turbūt patiria labai daug streso, todėl perteklinių emocijų negali atsikratyti net sėdę prie automobilio vairo, o grįžę namo tiesia ranką link svaigalų butelio arba kumštį – prie žmonos veido.
Dar ne visi yra girdėję apie smurtą artimoje aplinkoje draudžiantį įstatymą, todėl vėlų vakarą pasigirdęs klyksmas neturėtų šokiruoti. Šlitinėjantys jaunuoliai prie visą parą veikiančių vadinamųjų pseudobarų – taip pat.
Tarkime, norvegai taip pat nėra blaivininkų tauta, tačiau šios šalies gatvėse nuo alkoholio ar kvaišalų apspangusių valkatų neišvysi, o Kaune sunkiai sekasi juos iškrapštyti net iš miesto centro.
Tačiau Laisvės alėjoje ar Rotušės aikštėje galima pasigrožėti neįtikėtinai išsipuošusiomis merginomis. Kauniečiai galbūt jų net nepastebi, tačiau Šiaurės šalyse metus kitus gyvenusiems žmonėms gali pasirodyti, kad visos merginos žingsniuoja į prabangų pokylį.
Galbūt kai kuriose srityse miestas keičiasi per lėtai, tačiau kai kuo galime ir pasidžiaugti. Visiems reikėtų labai pasistengti nesugadinti gerėjančio (reikia tikėtis, kad jis tikrai gerėja) miesto įvaizdžio emigrantų akyse.
Jis formuojamas visur – bendraujant gatvėje, aptarnaujant parduotuvėje ar kavinėje, sprendžiant kilusias problemas valdžios įstaigose. Duobėtos Kauno gatvės nėra didžiausia bėda, gerokai svarbiau – požiūris į žmogų ir jo rūpesčius.
„Laikinoji sostinė“
