Šis vaizdas patraukė dėmesį visų žmonių, kurie tą akimirką buvo skvere.
Atsisuko poilsiautojai, skubantys į prekybos centrą alaus arba higienos priemonių. Sužiuro vietiniai gyventojai, kurie trumpam išlindo į Palangos centrą, kad rastų naują buto nuomininką arba tinklinėje parduotuvėje įsigytų prekių su akcija. Keistą vaizdą stebėjo ir jūros išsekinti alkanieji, ant skvero suolelių godžiai drabstantys kebabų salotas. Su tuščiu buteliu lekiantį pavargėlį nužvelgė ir likimo broliai, kurių amžiaus ar nuodėmių jau nenustatytų net šv.Petras. Aplipę skvero suoliukus jie ilsino sunkius nešulius, į kuriuos buvo sukrautas šiukšliadėžių turtas, ir niūriai žiūrėjo į šokančius fontano lašus.
Stebėjau ir aš šitą keistą vaizdą. Tik turiu pripažinti – nieko nenutiko. Tas pavargęs vyras nepargriuvo, prekybos centro durų prieš nosį irgi niekas neužtrenkė. Tiesa sakant, net nemačiau tos akimirkos, kai jis išėjo. Matyt, tuo metu galvojau, kad šis skveras yra simbolis tos Palangos, kurią mes pasiryžome surasti.
Miesto druska - benamiai
Albinas - vienas iš Palangos benamių. Atrodo, kad piktnaudžiauja alkoholiu, tačiau pusamžis veidas ne raudonas, bet rudas, o barzda – balta. Ir rūko jis ne cigaretes kaip koks lygumų lietuvis, bet karčią, rudą cigarilę, kuri paklūsta tik tikram bangų tramdytojui. Sėdi ant betono luito, kuriuo užkimštas kanalizacijos šulinys prie prekybos centro Plytų gatvėje, ir pasakoja apie tai, kad Palangoje užaugo ne tik jis, bet ir tėvai.
Sako, kad panašaus likimo žmonių Palangoje yra keliolika, gal kelios dešimtys. Kas ten juos skaičiuoja? Tačiau aš ginčijuosi – man atrodo, kad nelaimingųjų šiame mieste yra daugiau.
Jeigu į kurortą atvažiavote ilsėtis, galite ir nepastebėti, kad benamių Palangoje yra daug kaip druskos Baltijos jūroje. Renkasi prie kiekvieno prekybos centro, kiekviename turistų nugulėtame parke, Jono Basanavičiaus gatvę laiko tvirtai apsupę, o popietėmis už Palangos Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dalijasi sumedžiotą maistą.
Vasarą varguolių aplink turistų lankomas vietas tiek daug, kiek žvejų Rusnės pakrantėse, kai Nemunu slenka ledai.
Jų darbo diena – visuomet tokia pat. Apžiūri šiukšlių konteinerius prie sovietinių daugiabučių, kurie stovi rytinėje miesto dalyje, tada pasitrina prie prekybos centro Plytų gatvėje, eina turgaus link, pasirenka apkūnioms pardavėjoms neįtikusių vaisių, apžiūri šiukšlines autobusų stotyje, parūko prie kito prekybos centro Vytauto gatvėje, o tada traukia į tikrąją medžioklę – į J.Basanavičiaus gatvę.
„Aš ten neinu. Ko aš ten nematęs?“ – patikino Albinas ir įtraukia cigarilės dūmą lyg dėdamas tašką. Vyras aiškina, kad J.Basanavičiaus gatvė yra skirta turistams ir tikrieji Palangos gyventojai ten nekelia kojos.
Kaip ir į skverą nuošalioje Vytauto gatvės dalyje, Tiškevičių dvaro link, kur šnara lapuočiai. Albino draugai tą vietą vadina gėjų parku. Tik vėliau sužinojome, kad tai – kultūros erdvė „I Love Palanga“, kur renkasi hipsteriai.
„Jei iš tikrųjų norite pamatyti kitokią Palangą, tai nuvarykite prie karjero. Ten renkasi rimti žmonės“, – mūsų pokalbį staiga nutraukė Albino draugas, kuris iš pažiūros tiktų senajam palangiškiui į sūnus. Pasakė tai nenorom, lyg pirmą kartą sutiktam prašalaičiui šnibždėtų apie slaptą klubą ir bijotų, kad vėjas nuneš išdavystę iki rimtų ausų.
Pūliuojanti Palangos žaizda
Karjeras tyvuliuoja šiaurinėje Palangos dalyje, jo kraštus rėmina Šermukšnių ir Ajerų gatvės. Tai rami vieta. Aplink – nuo Europos piniginių sveikstančios sovietinės sanatorijos, vaikštinėja nostalgijos paglostyti žilagalviai turistai ir kartais pralekia koks šalmuotas dviratininkas, taip ir neišdrįsęs per atostogas praleisti treniruotės.
Ši vieta primena sostinės Žaliuosius ežerus – poilsiavietė, kurią prekybos centrai parduotų su akcija, nes ji esą nėra kokybiška, tačiau puikiai tinka greitai ir pigiai papramogauti. Tai viena tų vietų, apie kurias žino tik Palangos gyventojai, o prašalaičiai nužiūrimi lyg panosėje praskridusi bitė.
Prie karjero susirenka tikrieji palangiškiai, daugiausia jauni žmonės ir jaunos šeimos, kurie po darbo nori greitai išsikepti mėsos ir atsikimšti butelį alaus prieš atversdami kitos dienos darbotvarkę. Dar vaikigaliai, kuriems iki gyvo kaulo įgriso turistų plepalai.
„Daug kam atrodo, kad palangiškiams kiekviena vasara gyvenant tokiame mieste yra ilgai laukta šventė. Priešingai. Vasarą pasyvesni palangiškiai pasilieka savo namų rajonuose, visiškai nebesitveriantys – išvažiuoja iš miesto, o kiti tiesiog stengiasi kaip įmanoma labiau vengti grūsčių, žmonių pertekliaus ir veiksmo“, – paaiškino palangiškis Andrius. Šiemet jis taip pat paliks miestą, nes pradės studijuoti universitete.
Andrius sako, kad J.Basanavičiaus gatvė daugeliui senųjų palangiškių yra miesto žaizda, kurią savo druskuotomis pėdomis trypia ūžautojai. Todėl daugelis vengia šitos vietos ir renkasi paplūdimius, parkus, dviračių takus, apie kuriuos nežino turistai.
„Kuo toliau nuo tilto“, – aiškino Andrius.
Karjeras nuo kitų palangiškių pamėgtų vietų skiriasi tuo, kad šiaurinę dalį užėmė socialiniai kormoranai. Čia galima sutikti ir tokių personažų, kuriuos jaunasis Albino draugas vadina rimtais žmonėmis.
Jie yra jauni, smulkūs banditėliai. Agresyvūs, dažniausiai įkaušę, niekur nedirbantys, vairuojantys susenusius sportinius automobilius, pinigų puotauti sukrapštantys iš įvairių nusikaltimų. Vadinti juos organizuotais nusikaltėliais būtų pernelyg stipru, o šiaurinė karjero dalis nėra Palangos „Vilija“. Tačiau sako, kad toje vietoje galima sutikti ir smulkių narkotikų prekeivių.
Prieš dešimtmetį pajūryje dirbęs policijos pareigūnas Romas (vardas pakeistas) pasakojo, kad kurorte nėra organizuotų nusikalstamų grupuočių, nors lengvųjų narkotikų paklausa – palyginti didelė. Daugiausia tai – žolė, amfetaminas, kokainas ir jo pakaitalai. Viso to galima įsigyti tarp Palangos daugiabučių kiemų ir poilsiautojų lankomose diskotekose, tačiau ši rinka priklauso ne vietiniams, bet didžiosioms Klaipėdos organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms.
„Narkotikai į Palangą keliauja per Klaipėdos uostą, – paaiškino Romas. – Vietiniai tik atlieka juodą darbą.“
Tikras organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderis niekada nebūna prekeivis – narkotikus platina parankiniai, kurie prisiima didelę atsakomybę ir susirenka labai mažą pelno dalį. „Todėl Palangoje ir nebūna grandiozinių banditų sulaikymų“, – aiškino buvęs pareigūnas.
Gal norite žolės ir amfetamino?
Turistinės Palangos širdis yra tokia keista vieta, kad gali įsivaizduoti, kaip atrodytų sovietų okupuotas ir darbo liaudžiai perduotas Holivudas. Kur auksinės statulėlės būtų teikiamos dainininkams su joniku, o kebabus reklamuotų ūsuotos moterys.
Tai tokia vieta, kur juodaodžiai iš Nigerijos vis dar yra egzotika, todėl jie dalija skrajutes už 2 tūkts. litų per mėnesį. Tai vieta, kur sportinių rūbų reklamą būtų galima filmuoti kaip dokumentinį filmą apie gyvąją gamtą – nesikišant į natūralią kovą už būvį.
Čia vis dar galima sutikti vyrų, kuriems ant pečių tupi kalbančios papūgos, būrėjų, kurios savo įgimtų galiu dar neišplovė kartu su neviltimi. Čia galima sutikti turistų iš Rusijos, kurie senajame kuršių mieste vis dar ieško „broliškos sovietinės respublikos“ palaikų.
O aš čia sutikau vaikiną, kuris prieš pusdienį man pažadėjo surasti prostitutę. „Žodžiu, yra merga. Vakare bus laisva“, – sako energingai, kai sustojome vienas prieš kitą Vytauto gatvėje, tarp katalikų bažnyčios ir paminklo Raudonosios armijos kariams. Jaučiausi taip, lyg mane badytų tūkstančiai smerkiančių akių, nes to vaikino sportinė apranga ir iš problemų paieškų nukaltas rėmas išdavė – tiedu kalbasi apie kažką iš Baudžiamojo kodekso.
Kai tos pačios dienos rytą bendravome pirmą kartą, jis buvo pirmasis gatvėje užkalbintas žmogus. Norėjome papasakoti istoriją apie Palangą, kurios nemato poilsiautojai, todėl ir priėjome prie to vaikino – įtarėme, kad jis gali būti kurorto skersgatvių gidu.
Nesakėme, kad esame žurnalistai, – apsimetėme turistais, kuriems įgriso J.Basanavičiaus gatvė ir kurie nori pamatyti „ką nors naujo“. Ilgai vyniojome žodžius į vatą nesakydami, kad ieškome prostitučių arba narkotikų, bet galiausiai jis pats susiprato ir iššovė juokdamasis: taip ir reikėjo sakyti, kad jums reikia kekšės! Kaip priedą pasiūlė žolės ir amfos.
Paaiškėjo, kad šiuo metu Palangoje yra dvi merginos, kurios vakare gali mus aptarnauti. Vienai – 26 metai, o kita – trejais metais vyresnė. Pasirodo, kad ta yra geresnė. Na, bent taip tikino jaunasis sąvadautojas.
„Šiaip ji tokia stamboka. Ne stora, bet, žinai, stambi. Pas ją papai labai geri, ir charakteris geras“, – aiškina lyg suktas automobilių pardavėjas, į kurio tinklus pateko kostiumuotas lengvatikis iš miesto. Ką reiškia geras charakteris, nusistebiu. Pasirodo, kad viskas paprasta – jei paprašysi pačiulpti, tai ji taip ir padarys. Tik pirma būtinai reikės nusivesti arbatos arba alaus, kad žiūrint iš šono atrodytų kaip netikėtas susipažinimas.
Prostitučių patarė nemušti
Merginos kaina – 300 litų už kelias valandas. Vėliau buvęs pareigūnas Romas šaipėsi, kad tas vaikinas bandė mus apmulkinti, nes gatvės prostitutė Palangoje uždirba perpus mažiau.
Jis sakė, kad kurorte yra kelių rūšių prostitučių. Pirmiausia tai vietinės merginos, kurios gyvena Palangoje, o darbo joms suranda sąvadautojai – tie patys smulkūs banditėliai, kurie renkasi šiaurinėje karjero dalyje. Dažnai klientų atveža taksi vairuotojai, kurie pelnosi iš įkaušusių poilsiautojų netramdomų aistrų. Sako, kad taksi vairuotojams klausimas apie prostitutes yra toks įprastas, kaip ir poilsiautojų kelionės kryptys.
Kitos merginos Palangoje dirba tik vasarą, atvykusios iš kitų rajonų. Dažniausiai klientus jos medžioja baruose, klubuose ir paplūdimio diskotekose. Jų saugumu niekas nesirūpina.
Trečioji prostitučių rūšis – tos, kurias išrankūs poilsiautojai patys atsiveža iš Klaipėdos ar kitų didelių miestų. Paprastai tai elitinės merginos, kurios gulasi tik su turtingais Palangos poilsiautojais.
Bendraudamas su juoduoju kurorto gidu supratau, kad mums siūlė vietinę merginą. Greičiausiai tokią, kurią pats gerai pažįsta, kontroliuoja, kuria gali manipuliuoti. Spėju, kad duoda jai kelias dešimtis litų, nes mergina negali pasipriešinti, o pats pasiima didžiąją dalį pinigų, uždirbtų iš nelaimės.
„Tik iškart pasakau: nemuškit jos, nes tada jau aš pats jus pasigausiu. Be pykčio čia sakau, tik kad žinotumėt“, – kalba rūpestingai, kaip mašinų pardavėjas prieš bandomąjį važiavimą. Susitarėme susiskambinti.
Taip daugiau ir nebendravome. Mes turėjome išvykti ir nebegalėjome tęsti šitos keistos istorijos.
Kaip gaudomi grundalai
Dumbliais apkibusiame prekybos centro maišelyje smarkiai spurda tuzinas grundalų, kurie už žiaunų buvo ką tik ištraukti ant Palangos tilto. Sūrus jūros vanduo varva pro skyles polietilene, todėl medinė tilto danga – šlapia ir kvepia šviežia žuvimi.
Į vieną balučių patyręs žvejas Algirdas padeda dvi krevetes. Žiūri į mane rūsčiai lyg autoritetingas klasės auklėtojas: skiriasi? Skiriasi, linkteliu. Viena – ruda, kieta ir surietusi taip, kad atrodo net irklu neištiesintum. O kita – sultinga ir riebi, atrodo, net gali išgirsti, kaip ištikštų sukandus. „Ta – mūsiškė, lietuviška, senoji, – sako Algirdas rodydamas rudąją krevetę. Tada storais pirštais, užgrūdintais kabliukų dūrių, paima kitą. – O šita tai užsieninė, neseniai čia tokios atsirado.“ Iš kur, klausiu. Augalotas vyras žiūri į abi krevetes ir lėtai patrauko pečius: „Ką aš žinau.“
Stovime pačioje Palangos tilto pabaigoje, pačiame kampe, kur tokią vėsią dieną užklysta tik ištvermingiausi turistai. Čia žvejoja tikrieji miesto gyventojai – senieji palangiškiai, kurių baltose barzdose snaudžia senųjų kuršių karingumas, o balsuose dar galima išgirsti protėvių tvirtumą.
Galingos Algirdo plaštakos ritmingai spaudžia meškerykočio galą tai žemyn, tai aukštyn. Tai daro plastiškai kaip patyręs masažuotojas, minkydamas nuovargio tešlą. Atkartodamas tuos judesius valas murdosi Baltijos jūroje. Toje vietoje, kur sūrus vanduo kantriai graužia senojo Palangos tilto likučius.
„Turiu tokią nuotrauką iš vaikystės išsaugojęs, kurioje matyti po tiltu sulūžinėję ledo gabalai. Kalnai tokie, iki pat viršaus“, – sako Algirdas ir rankomis rodydamas stichijos dydį. „Oi, įspūdingas vaizdas turėtų būti, esu ir aš matęs“, – pasako kitas palangiškis, žvejojantis šalia mūsų. Pasako taip pat ramiai, taip pat žiūrėdamas į jūrą, taip pat su ilgesiu.
Turistai aplink mus ir toliau įnirtingai blaškėsi ieškodami poilsio, tačiau šnekučiuodamasis su senaisiais Palangos žvejais pajutau ramybę. Atrodo, kad nuovargis nukrito į tą patį polietileno maišelį, kuriame dar spurda grundalai.
Tie žvejai tiesiog stovėjo pasirėmę į tiltą ir plasnojo meškerykočiais. Atrodė nenuplaunami turistų bangų, kaip tie senojo tilto pamatai, kurių jūra ir druska taip ir neįveikė. Kaip senosios Palangos likučiai, kurių dar niekas nepakišo po kebabų kioskais ir surūdijusiais atrakcionais.
