Po kelių savaičių prezidentė išdėstė savo pirmąjį padėties Lietuvoje vertinimą. Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ ji „Sodros“ sistemą pavadino supuvusia. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „pūti“ aiškina taip: irti, gesti, trešti, nykti. Vaizdžiai kalbant, prezidentė „Sodrą“ prilygino numirėliui. Nieko sau požiūris į struktūrą, apimančią praktiškai visus valstybės gyventojus. Tokių vertinimų Europoje neteko girdėti. Suprantama, kad niekas nedrįso nei tuomet, nei vėliau kritikuoti tokio prezidentės požiūrio, kas gi norėjo būti apkaltintas valstybės griovimu. Logiškai mąstant, po minėto prezidentės pareiškimo reikėjo laukti visiško „Sodros“ palaidojimo (kas norės būti šalia numirėlio) arba ryžtingų valstybės vadovės žingsnių, siekiant reformuoti „Sodrą“, t.y. prikelti ją iš numirusių. Deja, nei vieno, nei kito prezidentė nepadarė.
Suprantama, galutinai uždaryti „Sodrą“ - nutraukti pensijų ir kitų išmokų mokėjimą būtų reiškę jau iš tikrųjų link grabo pastūmėti šimtus tūkstančių pensininkų, apnuodyti kitų išmokų gavėjų gyvenimą. Civilizuotos šalys tokių eksperimentų nedaro, o taip pabandžiusios daryti Pietų Amerikos šalys susilaukė visiško fiasco.
Vadinasi, liko kitas kelias: reformuoti, patobulinti „Sodrą“, kad jos nereikėtų vadinti numirėliu. Deja, ir čia prezidentė nepadarė nieko. Seimo duomenimis, per visą pirmąją savo kadenciją prezidentė nepateikė nė vieno „Sodros“ tobulinimo įstatymo projekto.
Tiesa, 2011 vasario 7 prezidentė pabandė vienu kirčiu, o tiksliau – ultimatumu tuometiniam premjerui Andriui Kubiliui išspręsti per krizę sumažintų pensijų kompensavimo problemą. Ji pareiškė, kad jeigu 2012 metų valstybės biudžeto projekte nebus numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, šalies vadovė biudžetui nepritars.
Visiškas šnipštas išėjo iš to ultimatumo: nei 2012, nei 2013 pensijos nebuvo kompensuotos, o šiemet jos bus visiškai kompensuotos tik tiems, kurių kompensacijos suma neviršys 100 litų. Didesnių sumų mokėjimas baigsis tik 2016 metais. Beje, 2012 metais Finansų ministerija prognozavo, kad jau 2014 metais „Sodros“ biudžeto balansas bus teigiamas, iš tikrųjų šiemet – 1,226 mlrd. litų skylė. Taigi ir čia šnipštas.
Prezidentė neįvykdė „Sodros“ gelbėjimo plano, žinoma, jeigu iš viso tokį ji turėjo. Dar blogiau: ji pasipriešino Seimo planuojamiems siūlymams gelbėti „Sodrą“, pvz., 2012 metais sustabdyti „Sodros“ pervedimus kaupiamiesiems fondams. Tuomet ji ultimatyviai pareiškė, kad tokio įstatymo ji vėlgi nepasirašys. Seimo nariai, išsigandę prezidentės, buvo priversti mostelėti 300 mln. litų fondams.
Čia ir susimąstykime, ar prezidentę kas nors informavo, kokią naudą gauna žmonės ir valstybė iš Pensijų fondų? Abejodamas, ar prezidentės patarėjai ją apšvietė (o jei švietė, tai, matyt, ne į tą pusę), išdėstysiu kelis paprastus faktus, liečiančius pensijų fondus.
Pensijų fondų asociacijos duomenimis 2013 metais vidutinė išmokos suma išeinantiems į pensiją siekė 6403 Lt. Išdalinę šią sumą į 240 mėnesių (20 metų x 12 mėn.) gausime, kad dalyvavusio pensijų fonduose žmogaus pensija padidės maždaug 26 litais. Tačiau toji asociacija užmiršo paminėti, kad, pvz., 2000 litų, t.y. maždaug vidutinį atlyginimą gavusio pensijų fondų dalyvio „sodrinė“ pensija – ji bus irgi beveik vidutinė, sumažės 7684 litais arba 32 litais per mėnesį (prof. Romo Lazutkos apytikriai skaičiavimai).
Turbūt kiekvienam aišku, kad į vieną ranką įdėjus 26 litus, o iš kitos paėmus 32 litus, žmogus kas mėnesį neteks 6 litų. Tai ir yra prezidentės rūpesčio – nestabdyti „Sodros“ pervedimų pensijų fondams ir neaiškinti žmonėms, kokią naudą iš tų fondų jie turės, rezultatas. Aišku, didelių atlyginimų, tokių kaip prezidentės, gavėjams, nuostolių dėl dalyvavimo fonduose nebus, tik pliusas. Tačiau kiek tokių keliolikos ar net keliasdešimt tūkstančių litų algų gavėjų yra Lietuvoje?
Tai ne visos prezidentės „dovanos“ savo valstybei ir jos žmonėms. Ta pensijų fondams „Sodros“ atiduodama sumelė (šiemet 454 mln. Lt) - panaši dovanojama kasmet - yra ne „Sodros“, o pasiskolinti pinigai, greta jų dar beveik aštuonis šimtus milijonų „Sodra“ skolinsis pensijoms išmokėti (bendras šių metų „Sodros“ biudžeto deficitas – 1,226 mlrd. litų).
Tačiau atiduoti visas tas skolas, jų iš viso jau sukaupta 11,5 mlrd. litų, turės ne tik Pensijų fondų dalyviai, bet ir nieko bendro su fondais neturėję pensininkai. Suprantama, bankai iš jų neplėš paskutinių centų, bet „Sodra“ mūsų vargšams pensininkams tiesiog nedidins pensijų, nes bet koks „Sodros“ sukauptas kapitalas turėtų eiti skoloms mokėti. Dėl „Sodros“ biudžeto nesubalansavimo mūsų pensijos per visą prezidentės pirmąją kadenciją (2009-2014) padidėjo nuo 811 iki 828 litų, t.y. vos 17 litų (Latvijos – nuo 800 iki 960 litų, Estijos – nuo 1036 iki 1143 litų).
Reikšmingiausias yra Latvijos šuolis: pradėjusi nuo mažesnės nei mūsų pensijos, ji mus pralenkė 130 litų didesne pensija. Vien dviejų skaičių sugretinimas: 2014 m. „Sodros“ biudžeto išlaidos - 11,2 mlrd. litų, „Sodros“ skola - 11,5 mlrd. litų (ir toliau didėja!), turėtų priversti kiekvieną mūsų valstybės veikėją dieną naktį galvoti – ką daryti. Tokioje situacijoje svaidyti po pusę milijardo litų Pensijų fondams, o anot Seimo vicepirmininko Algirdo Syso, „produktui, kuris neša nuostolius“, yra, švelniai tariant, proto aptemimas.
Būtent taip jis ir pasakė: „Jeigu mes bepročiai – darykim taip“.
Ką daryti? Išeitis jau ne kartą išsakyta, pvz., prof. R.Lazutka tikina, kad „jeigu norime tikrų privačių pensijų, kurios neskurdintų dabartinių pensininkų ir nekurtų skolos mums patiems, reikia už tas pensijas mokėti papildomai ir mokėti iš savo kišenės, ne „Sodros” ar valstybės biudžeto“. Ir kaupti reikėtų ne po 2 proc., o gerokai daugiau, „jeigu 40 m. atidėsite po 10 proc., kiekvienų metų vidutinės algos, galite tikėtis apie 20 proc. algos dydžio pensijos, nes ji bus mokama beveik du kartus trumpesnį laiką, nei kaupėte“, - aiškina profesorius. Bet ar kas nors paklausys šių protingų žodžių, jei prezidentė ultimatyviai rėžia, kad nieko nereikia keisti, pensijų fondai yra būtini, suprask, jie išgelbės Lietuvos žmones.
Ar tikrai išgelbės, pažymėjau aukščiau. Sunku pasakyti, kodėl prezidentė užėmė tokią poziciją, gal tiesiog bijo susipykti su tais pačiais pensijų fondais? Tačiau, pvz., jai gerai pažįstamas Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis visai nebijo kalbėti apie Lenkijos pensijų reformą, susijusią su esmingu kaupiamųjų fondų (lenkiškai OFE) reikšmės sumažinimu ir pensijų apsaugojimu nuo rinkos audrų priešpensiniu laikotarpiu.
Ar prezidentė D.Grybauskaitė šioje kadencijoje užims racionalią poziciją visus Lietuvos žmones liečiančioje sferoje, ar gyvens įsikaltame iliuzijų pasaulyje, kad milijardus valstybės pinigų reikia išmesti pensijų fondams, o iš tikrųjų - į rinkos jūrą ir be jokių garantijų, tuo pačiu skurdinant dabartinius ir ateities pensininkus, taip pat ir visus Lietuvos žmones, užkraunant jiems milžiniškų skolų naštą?
Negi tai vienintelis kelias Lietuvos žmonių gerovei kurti?
