Aštuoniolika tūkstančių. Maždaug tiek lietuvių pasidavė emigracijos bangai tarpukariu. Daugelį jų, kaip ir šiandien, išginė ekonominis sunkmetis. Tačiau šiandien Lietuvos emigracijos mastai platesni – nuo Nepriklausomybės atgavimo šalį paliko per pusę milijono. „Tad tie 18 tūkts. tėra tik lašas jūroje“, - šyptelėjo vertėja Olga Pumputienė, pati gimusi Brazilijoje ir sovietų valdymo laikais su tėvais grįžusi į Lietuvą.
„Visur sunku. Pas mus, Brazilijoje, labai prastos socialinės garantijos; sveikatos apsauga kainuoja milžiniškus pinigus. Laimę galima atrasti ir tėvynėje, tereikia stengtis“, - dėstė Sueli, rankų gestu parodydama, kad Lietuvoje jai pasirodė labai jauku. Tuo metu kiti pirmą kartą į Lietuvą atvykusios bendruomenės nariai fotografavosi su manimi ir šypsojosi.
Nori į Lietuvą
Paklausti, ar seka Lietuvos bei Europos naujienas, brazilų lietuviai vienu balsu patvirtino – aktualijomis jie domisi nuolat. Daugiau nei du su pusę tūkstančio narių vienijantis bendruomenės puslapis socialiniame tinkle ne tik paspartino ir palengvino artimųjų paieškas. Jame išeivijos lietuviai keičiasi ir karščiausia informacija.
„Jie bijo dėl Lietuvos. Rusijos agresija Ukrainoje jiems kelia didžiulį nerimą“, - paaiškino vertėja. Tačiau ir pačioje Brazilijoje – savos problemos. Septyniolikmetė Camila Barcevicius iš San Paulo angliškai pasakojo apie tai, kaip jos vaikino tėvą kartą pagrobė favelų nusikaltėliai, reikalaudami piniginės išpirkos. Laimei, vyras liko gyvas.
Visai neseniai rajone, kuriame gyvena Camila, tiesiog gatvėje buvo nušautas jos kaimynas. O rajonas – vienas labiausiai pasiturinčių ir saugių San Paulo kampų. „Todėl visai norėčiau gyventi Lietuvoje; tą siūlo ir tėvai. Galbūt po mokyklos atvyksiu čia studijuoti, o gal ir liksiu gyventi“, - didelėmis žaliomis akimis šypsojosi mergina.
Į Lietuvą savo vaikus gyventi norėtų atsiųsti ir Marzia Daniel. „Paklausk jos, ar mano sūnus čia galėtų rasti darbą?“, - vertėją portugališkai ragino moteris. Marzios teigimu, angliškai puikiai kalbantis turizmo srityje dirbantis jos sūnus niekaip neišsirenka – vykti dirbti į Kanadą ar Lietuvą.
Susitinka ne visi
Atvykėliai vienas per kitą rodė išsaugotus dokumentus, nuotraukas, netgi apie savo šaknis parašytas knygas. Daug iš jų čia atskrido surasti savo gimines. Tačiau ne visos pabaigos laimingos. Šeimos gydytoja Dalia Jakaitė, pati ilgai ieškojusi savo giminių Brazilijoje, išdavė – kai kurie lietuviai nematydami naudos, giminaičius atstumia.
„Kai suradau emigravusias savo gimines, verkiau dvi savaites. O kai artimiesiems pranešiau šią žinią, jie tik gūžčiojo pečiais“, - juokėsi D.Jakaitė. Jos teigimu, į Lietuvą artimuosius pirmąkart apkabinti atkakusios Sueli laukė ne visi. Vienas asmuo išvis atsisakė su ja net kalbėti. O štai kitas apgailestavo, kad negalėjo delegacijos šeštadienį pasitikti Kaune, nes ruošė sutiktuvių stalą.
Gydytoja vardijo netikėčiausias istorijas, kaip jai pasisekė padėti rasti artimuosius Brazilijoje visai svetimiems žmonėms. Pati niekad Brazilijoje nebuvusi D.Jakaitė tvirtino – Lietuvoje ji turi daugiau darbų. Susikaupusią informaciją ji svajoja sudėti į knygą apie išeiviją. „Brazilija palauks“, - šyptelėjo pašnekovė.
Nėra kam mokyti kalbos
Tarpukariu į Braziliją emigravusių lietuvių bendruomenė savo šaknų nepamiršo. Kasmet jie pareigingai švenčia Vasario 16-ąją, o Mindaugo karūnavimo dienos vakare nepamiršta sugiedoti išmokto himno. Nors lietuviškai daugelis jų nebekalba, tautinių šokių ir receptų Brazilijos lietuviai tikrai nepamiršo.
Bendruomenės susitikimuose liejasi vietinių entuziastų pagamintas lietuviškas alus, o kartą per šventę buvo išvirta net 350 cepelinų. „Mano mėgstamiausias patiekalas yra kugelis“, - išsidavė jaunoji Camila, pasakojusi, kad jos senelių namai visad kvepia Lietuva.
Lietuviškai nebemokantys brazilų lietuviai yra pasišovę išmokti mūsų kalbą. Vienas vaikinas šiais metais jos studijuoti netgi atvyko į Kauną. Tačiau pačioje Brazilijoje rasti gerą mokytoją sunku. D.Jakaitės teigimu, kartą yra netgi buvę taip, kad brazilus lietuvių kalbos mokė japonė, pati kalbą perkandusi, kai ištekėjo už Brazilijos lietuvio.
Kodėl Brazilija?
Lietuvius kuruojanti gydytoja pasakojo, kad į Braziliją laimės ieškoti tarpukariu išvyko itin daug šeimų iš Alytaus. Kodėl būtent iš šio miesto, D.Jakaitė teigė nežinanti, tačiau pagrindinė visų emigravusių lietuvių traukos priežastis buvo žemė.
„Juk lietuviui tik duok žemės, ir jis iškart ją įdirbs. O Brazilijoje tais laikais galiojo tvarka, kad plotas, kuriame tu iškerti sunkiai nupjaunamus tropinius medžius, yra tavo“, - pasakojo ji. Tad tolimoje šalyje taip įsikūrė didžiuliai lietuvių valdomi žemės plotai. Vienas miestelis – Igua – netgi buvo įkurtas vien tik lietuvių. Jame galima rasti Lietuvos aveniu, Petraičio alėją.
Tiesa, kai kurie lietuviai tais laikais net nežinojo, kad plaukia į Braziliją. 1924-ais JAV sugriežtino imigracijos tvarką, tad daug „Titaniką“ primenančių garlaivių savo maršrutus nukreipė į Argentiną, Urugvajų, Braziliją. Dėl menkesnio išsilavinimo lietuviai nesuprasdavo, kad egzistuoja dvi Amerikos – Pietų ir Šiaurės. Jiems rūpėjo tik, kad laivas plukdo į „Ameriką“, o į kurią – nesvarbu.
Galbūt išsilavinimo spraga turėjo įtakos ir kitoje D.Jakaitės istorijoje. Viena Brazilijos lietuvių šeima su ja nenoromis pasidalijo viena nuotrauka. Žmonės tvirtino slėpę ją dešimtmečiais ir niekad nekalbėję apie ant senelio krūtinės maždaug 1925-ais darytoje fotografijoje blizgantį ordiną. Šeima visą laiką manė, kad ten – nacių svastika.
„Kai pamačiau tą ordiną, suplojau rankomis. Patikinau šeimą, kad tai jokia svastika - tuo metu tokių ordinų dar nebuvo “, - juokėsi pašnekovė. Šeima negalėjo jai atsidėkoti dėl, anot jų, atstatytos jų giminės garbės.
