Misijoje dalyvavo 15 žmonių, jie penktadienio rytą parvyko į
Vilniaus geležinkelio stotį.
Grįžę ekspedicijos dalyviai teigė, kad vienas didžiausių
iššūkių buvo 45 kilometrų ėjimas kalvota taiga, kur vietiniai
anksčiau nebuvo įžengę, taip pat visą misijos laiką kamavę
uodai.
Nepaisant sunkumų, jaunuoliai ryžtųsi vykti dar kartą.
„Geros emocijos būti tvarkomose kapinėse - atiduoti savo
duoklę protėviams, būti toje žemėje, kur jie verkė, kur jie
dirbo, kad mes galime nors kiek prisidėti prie jų atminimo
išsaugojimo”, - BNS penktadienį sakė projekto dalyvė Severija
Pažemeckaitė.
Tuo metu iš Rusijos gilumos grįžęs ekspedicijos dalyvis Gytis
Vercinskas dalijosi nuostaba apie tai, kaip ten sutikti lietuviai
puoselėja ir saugo lietuvybę.
„Yra dalis lietuvių, antrosios, trečiosios kartos, kurie
nemoka lietuviškai, tačiau jie nešioja Lietuvos vėliavas, turi
prisiklijavę ant mašinų. Tas jų patriotiškumas, kad jie
nepamiršta savo šaknų, savo protėvių. Taip pat yra lietuvių,
kurie gyvena pavieniui, pastarąjį kartą kalbėję lietuviškai
prieš dešimt metų, bet jie kuo puikiausiai kalba lietuviškai“, -
BNS sakė G.Vercinskas.
Pasak misijos dalyvio Luko Červonikovo, misijos metu prireikė ne
vien fizinės ištvermės.
„Tiek žygio metu, tiek statant kryžius jautėme, kad senka ne
fizinės, o dvasinės jėgos”, - įspūdžiais dalijosi
L.Červonikovas.
Vaikinas netikėtumu laiko tai, jog meškos, apie kurias juokauta
prieš misiją, buvo realus pavojus ir kėlė nerimą.
„Kelionės metu jautėme, kad jos yra šalia“, - sakė
dalyvis.
„Misija Sibiras“ vyksta jau devintus metus. Per šį laiką
dvylika jaunimo ekspedicijų sutvarkė apie 100 lietuviškų kapinių,
susitiko su Sibire vis dar gyvenančiais lietuviais.
Per sovietų okupaciją 1940-1952 metais į lagerius ir tremtį
išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų.