Klaipėdos pilies muziejaus princo Fridrycho poternoje susirinkę klaipėdiečiai negailėjo šiltų žodžių ir plojimų tradicinių šeimų krepšinio turnyrų sumanytojui ir rengėjui, sporto veteranui K.Budriui po to, kai uostamiečio meras Vytautas Grubliauskas jam įteikė miesto Garbės piliečio ženklą.
Beveik 40 metų unikalų turnyrą rengiančiam K.Budriui pavyko suvienyti krepšinį žaidžiančias šeimas – po ilgo, atkaklaus darbo buvo įkurta ir Lietuvos šeimų krepšinio lyga. Visada žvalus, niekada nesiskundęs sveikata senjoras, ir dabar išbėga į aikštelę. Nuolatinis šalies ir tarptautinių turnyrų dalyvis K.Budrys į savo komandą kviečia krepšinio mėgėjus, peržengusius 70-ties metų ribą.
„Visą laiką dariau, kas man labiausiai patinka,- žaidžiau krepšinį. Po to pradėjau organizuoti šeimų turnyrus, kuriuose jėgas išmėgino tūkstančiai įvairaus amžiaus populiariausios Lietuvoje sporto šakos mėgėjų. Šeima – didžiausias mūsų gyvenimo, visuomenės ir valstybės turtas, o krepšinis - nacionalinė Lietuvos vertybė. Pamėginau viską sujungti – regis, man pavyko“, - kalbėjo K.Budrys.
Pernai užsiminęs, jog šeimų krepšinio turnyro vairą perleis legendiniam Lietuvos krepšininkui Arvydui Saboniui ar kam nors kitam, K.Budrys, įkvėptas apdovanojimo, iškilmių požeminėje Klaipėdos pilies menėje dalyvius patikino, jog krepšinio vėliavos dar nenuleidžiantis. Tai jis padarys tik tuomet, kai surengs Klaipėdoje Europos, o paskui ir pasaulio šeimų krepšinio turnyrus.
Klaipėdos universiteto profesorius humanitarinių mokslų daktaras P.Bielskis tapo 26-uoju klaipėdiečiu, kuriam įteiktas auksinis žiedas, kaip du vandens lašai panašus į Apšvietos laikų papuošalą, atrastą archeologų, kasinėjusių senąją miesto piliavietę. Jis dabar eksponuojamas Pilies muziejuje.
Garbingas Kultūros magistro vardas P.Bielskiui suteiktas už išskirtinius nuopelnus Klaipėdai ir visai Lietuvai puoselėjant nacionalinę dramaturgiją ir lietuviškąjį teatrą. Šis pedagogas ir teatro meno teoretikas – dar sovietmečiu įsiplieskusio, o vėliau per visą Lietuvą nubangavusio klojimų teatro sąjūdžio pradininkas. Gausybę režisierių išugdžiusio P.Bielskio darbus tęsia jo mokiniai.
Padėkojęs už tokį veiklos įvertimą P.Bielskis savo gyvenimą vadino nuotykių virtine, stebėjosi keistais likimo vingiais. Būdamas šešiolikos metus jis kaip liaudies priešas už savo eilėraščius buvo nuteistas kalėti 25 metus - ištremtas į Sibirą. Komunistinis režimas P.Bielskiui neleido ramiai gyventi, kurti ir vėliau – kurį laiką jam net buvo uždrausta dirbti aukštojoje mokykloje.
Iš V.Grubliausko rankų gavęs Kultūros magistro žiedą P.Bielskis sakė, kad tauraus metalo spindėjimas glosto širdį, bet tai nėra svarbiausia vertybė: „Per savo gyvenimą sutikau daug garbingų žmonių, kurie sunkiausiomis akimirkomis padrąsindavo, neleisdavo pulti į neviltį, palūžti - tarsi uždėdavo man ant galvos savo ranką. Dabar tokios rankos šilumą vėl pajutau“.
Pretendentus į garbingus titulus vertino trylikos narių komisija, kuriai vadovavo V.Grubliauskas.
