Tuo tarpu džiaugtis Izraelio bombardavimo kampanijomis, tegu ir pačioms tikslingiausioms karo istorijoje, vadinasi, palaikyti genocidinį, vaikus žudantį, kvazireliginį ir nacionalistinį režimą.
Išpjauti kvailą ir nepamatuotą pretenzingumą tarp abiejų pusių galima tik sudaužius iliuzinę sieną, kuri skiria dorovinguosius ir nesąžininguosius – nes taip paprasčiausiai nėra ir, ko gero, niekad nebus.
Paklauskite bent vieno politiškai aktyvaus palestiniečio, kas, jo nuomone, šitame „nesutarime” tarp sionistu ir arabų yra neteisus, dirbtinis, istorinė klaida, kaprizingas, ar agresyvus – akivaizdu, kad bus įvardytas Izraelis.
Tai valstybė pastatyta ant mesianiškos idėjos ir įgyvendinta tik išstumiant milžiniškus kiekius žmonių nuo žemės, kurie sutapo būti arabais – tai garantavo antisemitizmo ir kruvino religinio karo atgimimą regione. Beveik folkloru yra tapęs vieno Izraelio istoriko pasakymas: „dauguma sionistų netiki, kad Dievas egzistuoja, bet jie tiki, kad jis paliko jiems Palestiną“.
Kita vertus, paklausę Izraelyje gyvenančių žmonių, kuriems reikia slėptis 10 metrų po žeme, kad išvengtų nuolatinių barbariškų antpuolių iš Gazos ruožo valdomo „Hamas“ teroristų, kas šiame konflikte yra tikrasis skriaudėjas, kas terorizuoja savo gyventojus, perka raketas ir kitus ginklus vietoj investicijų į infrastruktūrą ir taip išnaudoja palestiniečių apgailėtina ekonominę ir socialinę padėtį siekiant žudikiškų tikslų prieš Izraelį? Atsakymas – akivaizdus.
Pagrindinis daugumos palestiniečių tikslas – susigrąžinti žemę, kuri kažkada neva priklausė jų protėviams, yra pavojingas. Tokia idėja buvo XIX ir XX amžių neišmanymo ir egomaniakiškų tendencijų tironų rezultatas, kurie plėtė teritorijas ir grįsdavo tuos žygius ar tai Dievo pašaukimu, ar tai, kad teritorija istoriškai priklauso jiems.
Net ir šiais laikais atsiranda įvairių senųjų amžių liekanų, kurie atgaivina pastarąją užkrečiamą idėją tegu ir tiesioginio žemės grobimo forma, kaip kad Vladimiras Putinas daro, ar kuklūs Islamistų teorizavimai ir svaičiojimai apie naująjį Kalifatą.
Vis dėlto, tai gėdingas paradoksas – palestiniečiai aistringai kovoja už kitokią tarptautinę tvarką, kur jie, auštant naujajam pasauliui, galėtų iš pagrindų perbraižyti sienas taip atsikratydami Vakarų valstybių nuotykių praeityje padarinių ir tikėdamiesi sukurti stabilų, produktyvų regioną, tačiau nekenčia bet kokių kitų bandymų padaryti tą patį, tik šiek tiek su kitokia vizija.
Neapykanta kyla iš dešimtmečius besitęsiančio pažeminimo, gyvenimo okupaciniame arba neo-kolonijiniame režime, rožinių pažadų iš Vakarų valstybių, bet gaunant nieko išskyrus nuvarymą nuo labiausiai vertinamo turto arabų kultūroje – žemės.
Todėl, dabartiniai tikslingi, o galbūt net beatodairiški, Gazos bombardavimai bus nauja kraujo dėmėmis nusėta neteisybė su triumfuojančia Izraelio vėliava ant viršaus ateinančioms Palestinos arabų kartoms.
Sakyti, kad visa tai yra trivialu jų nusistatymui prieš Izraelį ar, kad tai ne tikrasis „Hamas“ teroristų palaikymo šaltinis, vadinasi, neigti, tai, kas yra akivaizdu. Vaizduodami palestiniečius kaip priešiškus ir agresyvius Izraelio valstybei pasakojame tik vieną konflikto pusę, kuri atmeta paprastą norą siekti orumo, išgyvenimo, ir gerbūvio.
Panašūs miražai atpažįstami ir diskutuojant apie Izraelį. Valstybė, kuri tapo mažu, bet reikšmingu susitaikymu milijonams žydų už nusikaltimus padarytus prieš juos. Izraelis – tai naujo civilizacijos etapo simbolis, kur žmogaus orumas yra gerbtinas.
Nesvarbu, kaip įvairios grupės ar dėmesio siekiantys istorikai bando perrašyti istoriją, faktas, kad žydų valstybė buvo sukurta iš moralių paskatų, nors pakankamai neapgalvotai ir skubotai, vis tik jos egzistavimas yra įkaltas ateinantiems šimtams metų.
Tik globalaus politinio kataklizmo dėka Izraelis galėtų tapti nebereikalingas. Tačiau palestiniečiai, palaikantys „Hamas“ iš tikrųjų taikosi būtent tai ir sukelti.
„Hamas“ raketos tik stiprina Izraelio pragmatizmą ir norą toliau stiprinti šalies saugumą tiesiogiai atsakant į grėsmes ir pavojus. Tai tikrai nedidina iliuzijų dėl esą įmanomo taikaus susitarimo. Valstybė klausia savęs: „Kokia prasmė laukti ir žiūrėti į atskrendančias raketas? Kodėl Izraelis turi nusileisti ir siekti negirdėtos taikos?“
Dauguma palestiniečių, kuriuos ir pats pažįstu, laiko savaime suprantama tiesa, kad „Hamas“ teroristų raketos tik grasina, tuo tarpu Izraelio – žudo. Todėl, pasak jų logikos, jau vien tai rodo, jog tai yra klasikinis didelio prieš mažą kova, kur viena valstybė naudoją nepagrįstai didelę jėgą. Dovydas prieš Galijotą, kitaip tariant.
Tiesa, toks mąstymas dažnai pastebimas tarp visų moralinių reliatyvistų, kurie neretai simpatizuoja įvairioms „laisvės kovotojų” grupėms, nepaisant to, kad tokį pat principą galima pritaikyti visiškai visoms teroristų grupėms. Suprasti, kad abi pusės konflikte yra subjektyvios, išrankios, ir savo pačių suformuoto suvokimo aukos – tai raktas iš fundamentalizmo ir aklo teisumo.
Palestinos arabai, supykdyti Izraelio politika Vakarų Krante ir Gazos ruože arba nelegalios pagal tarptautinę teisę nausėdijos kūrimo, yra linkę palaikyti „Hamas“ teroristų grupę, kurie jų nuomone, kovojo už juos.
Visa tai sukonstruoja supratimą, kad palestiniečiai tik ginasi. Žydai, atvirkščiai, nuo pat valstybės įkūrimo buvo juodinami ir atakuojami, dėl to natūraliai pradėjo suvokti pavojus neturint rimtos gynybinės strategijos prieš nedraugiškus kaimynus.
Izraelis jau dešimtis metų klausosi bauginančios retorikos iš kitų Artimųjų Rytų valstybių ir „Hamas“ grupės apie totalų tiek valstybės, tiek pačių žydų išnaikinimą. Be to, tai vienintelė grupė pasaulyje, kuri vis dar leidžia šlykščiai propagandinį antisemitinį šlamštą pavadinimu Siono išminčių protokolai taip skatinant priešiškumą žydams.
Netgi tie kritiški ir išsilavinę palestiniečiai, kurie naudojasi Izraelio bendromis mokslo programomis ir gauna galimybę studijuoti geriausiuose Vakarų universitetuose, visada pabrėžia, neva parodantys savo modernumą, kad jie nenori sunaikinti žydų bendruomenės – „juk tai būtų kvailumo viršūnė!”, bet Izraelis esą vis tik galėtų išnykti.
Tokie prieštaraujanti ir genocidinio polinkio turinti retorika priverčia pačią šalį tapti budrią, nes tai ji yra auka.
Pats laikas išmokti Šaltojo karo pamokas. Dilema, kai abi pusės jaučiasi aukos, o vienas kitame mato agresorių yra pagrindinis Šaltojo Karo egzaminas. Priešpriešos tarp dviejų supervalstybių pikas tapo lemtingi 1962 metai, per Karibų Krizę. Nors Benjaminas Netanyahu, Izraelio premjeras, nėra J.F.Kennedy nei pagal charizmą, stilių, ar išsilavinimą, bet abu politikai regi savo valstybes kaip paskutines dabartinės tvarkos tvirtoves.
Kuomet Sovietų Sąjunga slapta bandė nugabenti branduolines raketas į Kubą, tik 145 kilometrai nuo Floridos, JAV prezidentas J.F.Kennedy iškart suprato, jog tai iššūkis šalies saugumui bei pasaulio taikai.
Nikita Chruščiovas turėjo kiek kitokį supratimą apie Šaltąjį karą. Jam pagrindinis istorijos antagonistas buvo visi Vakarai, ir kapitalizmo gigantas JAV, nes tai buvo ta jėga, kuri pasaulyje nevengė bebaimiškai stabdyti komunizmo plėtros bei naudotis savo dominuojančia pozicija ir daryti įtaką kitoms valstijoms.
Kariniu požiūriu JAV dar 1961 m., tik vienais metais prieš Kubos raketų krizę, dislokavo raketas Turkijoje, kaip apsaugą nuo Sovietų agresijos – šalies, kuri buvo vis dar atsigaunanti po karo valstybė, su stojančia ekonomika ir juoką keliančiais bandymais atgaivinti sudaužytą industriją.
Iš tiesų N.Chruščiovas pripažino, kad įrengiant branduolines raketas Kuboje reikštų ne tik Fidelio Castro režimo saugumą prieš Amerikiečių invaziją, bet taip pat ir atstatytų „galios pusiausvyrą”. Trumpai tariant, Sovietų Sąjunga veikė tik iš gynybinių paskatų.
Nesibaigiantis konfliktas tarp palestiniečių ir Izraelio išvystė klaidingo požiūrio į vienas kitą cistą, kuri priverčia abi puses jaustis teisingomis.
Nėra lengvo būdo išspausti visus susiformavusiu ir įsisenėjusius pūlius, Šaltojo karo mąstysena baigėsi raudonosios Maskvos kapituliacija, apgirtusios valdžios nokdaunu, ir Baltijos šalių laisve.
Bet šiandien ne revoliuciniai 1990 m. ir kalbėjome ne apie Europą – tai Artimieji Rytai, su savo problemomis ir kultūra. Istorinė Palestina turi religinių, nacionalizmo, anti Vakarietiško sentimento, rasizmo, terorizmo problemų. Tik nuosakios ir pasaulietiškos jėgos šiame regione galėtų padėti pradėti ilgą, vienas kito supratimo, procesą.
Lukas Mikelionis studijuoja tarptautinę politiką Londono City universitete