Sugriežtėjusios Vakarų šalių sankcijos palietė labiau jautrius nei anksčiau Rusijos ekonomikos taškus ir jau netrukus privers skaičiuoti milžiniškus, į ūkio kolapsą vedančius nuostolius, tačiau V.Putinas tarsi ir negali taip paprastai atsitraukti, atsisakyti užmačių sunaikinti Ukrainos valstybingumą, nes šalyje agresorėje, kurioje beveik absoliučiai dominuoja šovinistinės nuotaikos, toks sprendimas gali būti suprastas kaip naujojo caro pralaimėjimas, nepateisinus dirbtinai sužadintų liaudies lūkesčių, numušant žmonių masėms ūpą.
Be perstojo liejamas į ulrtanacionalizmo ugnį žibalas užtikrino neįtikėtinai aukštus V.Putino reitingus, tačiau dabar, kaip atrodo, jau ir kai kuriems valdančiojo elito personažams tampa daugiau ar mažiau akivaizdu, kad, taip pavojingai žaidžiant su ugnimi, viską galima pražudyti liepsnose. Kaip sutramdyti šį gaisrą, o, be to, kaip pačiam V.Putinui būtų galima išbristi iš tokios blogos situacijos nenusvilus nagų? Neliko gerų ėjimų? Taip, - bet susideginti karu su kitais piromanais yra blogiausioji išeitis iš blogų.
Žinoma, mums rūpi ne asmeninis V.Putino likimas, o tai, kad šio patologiškai ambicingo žmogaus desperacija, nelikus jam net iliuzinės manevro laisvės, užtraukia pavojų platesniame kontekste. Taigi dėl tos priežasties net ir tarptautinė bendruomenė turėtų pripažinti kaip tikrą dalyką, truputėlį veidmainiaudama, tas inscenizacijas, kuriuos leistų V.Putinui išbristi iš blogos situacijos „neprarandant veido“.
Po tokios įžangos, galiu iškart pasakyti, kad išmušė Rusijos stačiatikių Bažnyčios (RSB) valanda, nes, kaip atrodo, tik ši institucija gali padėti V.Putinui laimėti įvaizdžio mūšį, atsisakant Vladimirui Vladimirovyčiui bent kažkurį laiką agresyvių planų su nugalėtojo mimika.
Tik RSB primygtinis patarimas V.Putinui siekti taikos, kurį jis pats ir leistų RSB išsakyti įgalintų tą patį Putiną, neva atsiliepiantį į raginimus, pakeisti veiksmų kryptį be didesnių nuostolių jo reputacijai net ir tokioje nacionalistiškai įaudrintoje šalyje kaip dabartinė Rusija, kur stačiatikių Bažnyčia, be visa ko kito, yra svarbus nacionalinio identiteto faktorius.
Kaip visi daugmaž suprantame, V.Putinas jaustųsi pažemintas likimo, jeigu būtų priverstas pripažinti išorinių sankcijų veiksmingumą, vidaus opozicijos reikalavimų pagrįstumą arba nesugebėjimą suvaldyti nepasitenkinimą artimiausių bendražygių rate, tačiau kitas dalykas yra Bažnyčios patarimas bendruomenės nariui, kuris save laiko karštai tikinčiu žmogumi arba nori, kad tokiu jį laikytų bendrapiliečiai, prisimenant dar tai, kad stačiatikybėje yra puoselėjama dvasinės ir pasaulietinės „valdžių simfonijos“ idėja, nebandant šįkart įvertinti daugybę iškalbingų faktų rodančių kažką priešingo, t. y. idealaus pageidavimo ir realybės disharmoniją. Kita vertus, kas išdrįstų suabejoti, kad kiekvienos bažnyčios šventa pareiga yra puoselėti taiką pasaulyje.
Nesiruošiu dabar ginčytis su tais, kurie primins liūdną RSB istoriją, ypač stačiatikių Bažnyčios patarnavimus bolševikams, dabartinio patriarcho Kirilo tarnystę KGB, - nesu kompetentingas išnarplioti šią velnišką painiavą, neturiu teisės kažką smerkti, be to, manau, kad, nežiūrint skandalingos istorijos faktų, liktarnėlės dagtis čia niekados nebuvo suvis užgesęs.
Galop kalbame dabar tik apie tam tikrą inscenizaciją, perfomansą, taurų spektaklį, teikiantį didesnio ar mažesnio laipsnio galimybę išbristi iš patvinusios kraujo upės, nekeliant galutinių klausimų apie pasaulio prigimtį ir Dievo apvaizdą. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti, kad sėkmė, vykdant tokią misiją, labai pakeltų RSD reputaciją net ir dabartinėje Rusijoje, atstatytų garbę tarp stačiatikių ukrainiečių, pelnytų kitų konfesijų žmonių karštą pritarimą.
Vasiukuose įvyktų tarpgalaktinis turnyras.