Lietuvoje driokstelėjo atomas

Kaip iš dangaus nukrito žinia, kad paskutinėmis liepos dienomis „Energetikos ministerija ir strateginis naujos branduolinės elektrinės Lietuvoje investuotojas – Hitachi Ltd. – pasirašė Supratimo memorandumą dėl bendrų veiksmų rengiantis įsteigti tarpinę projekto bendrovę“.

Daugiau nuotraukų (1)

Anatolijus Lapinskas

Aug 6, 2014, 3:38 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 12:34 PM

Kaip prisikėlė tas atominis velnias? Juk 2012 m. spalio 14 d. referendume į klausimą „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“ „Taip“ atsakė tik 34,09 procento referendume dalyvavusių piliečių. Atrodė, kad spalio 18, paskelbus referendumo rezultatus, dar veikusi senoji Vyriausybė ir Seimas, taip pat ir prezidentė turėjo aiškiai pasakyti: Visagino atominės elektrinės nestatysime.

Deja, nepasakė. Gera proga tai pasakyti buvo ir pirmoji naujojo Seimo darbo diena 2012 lapkričio 17 arba naujosios vyriausybės darbo pradžia 2012 gruodžio 13, bet ir šios progos buvo neišnaudotos. Prezidentai, kaip žinome, tuo metu nesikeitė, taigi prezidentė irgi galėjo bet kurią dieną pranešti apie Visagino avantiūros pabaigą. Deja, nepranešė.

Naujasis Seimas ėmėsi tempti gumą: gruodžio 18 pasiūlė Vyriausybei „parengti ir pateikti Seimui ekonomiškai optimalią bei vartotojams palankią apsirūpinimo elektros energija strategiją“. Toji strategija, pavadinta „Elektros energetikos sistemos perspektyvinės raidos ir Visagino AE ekonominio efektyvumo tyrimu“ 2013 04 25 buvo pristatyta Seime. Joje moksliškai įrodytas atominės statybos ekonominis nepagrįstumas.

Deja, nei Seimas, nei Vyriausybė, nei prezidentė netarė tvirto žodžio (matyt ir nelabai skaitė tą tyrimą) baigti statyti kelią į niekur. Per tą laiką Rusija, turėdama gausius finansinius resursus, sustabdė, o iš esmės baigė atominę statybą Kaliningrado srityje.

Buvo dar keli atominės gumos tempimo bandymai, pvz., siūlymas Rygai ir Talinui spręsti, ar reikia statyti Lietuvoje elektrinę, arba Stokholmui, kad jis atsakytų, ką reikės daryti, jei tas būsimasis reaktorius vieną gražią dieną išsijungs. Vis dėlto sėkmingiausias bandymas spjauti į Lietuvos žmonių ir mokslininkų nuomonę buvo Seimo pasiūlymas „Hitachi“ firmai „projektą pagerinti“. Japonai buvo nuovokūs ir pasiūlymą suprato.

Tuo labiau jie apsidžiaugė perskaitę 2014 03 29 pasirašytą Lietuvos parlamentinių partijų susitarimą: „kiek įmanoma sparčiau įgyvendinti Visagino atominės elektrinės projektą pagal su partneriais patobulintas finansavimo ir dalyvavimo projekte sąlygas“.

Partijos įsipareigojo šį projektą „politiškai remti, ginti nuo interesų grupių ar trečiųjų šalių pastangų jį diskredituoti“. Tokiu būdu, įdėjus net ir politinius saugiklius, atominiam baubui buvo uždegta žalia šviesa, o 2014 07 30 Lietuvos Energetikos ministerija ir Hitachi Ltd. pasirašė „Supratimo memorandumą dėl bendrų veiksmų“.

Seimo narys, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys griežčiausiais žodžiais – „korupcinė–lobistinė tarptautinės branduolinės energetikos korporacijos įtaka“, „ministro nesusigaudymas Lietuvos geopolitinėje ir energetinio saugumo situacijoje“ įvertino „supratimo memorandumo“ pasirašymą.

L.Balsio nuomone, per dvejus metus nuo referendumo atsirado dar daugiau įrodymų ir ekspertų išvadų, jog atomas Lietuvos mokesčių mokėtojams yra per brangus, jis niekada neatsipirks, o su laidojimo išlaidomis, bus itin nuostolingas Lietuvos biudžetui, be to būsimoji elektrinė dar labiau pririš Lietuvą prie Rusijos.

Tai ne vien mūsų „žaliojo“ Seimo nario nuomonė. Prieš pusę amžiaus atomo gerbėjai aiškino, kad iki 2000 metų pasaulio atominių elektrinių bendra galia sieks 3600-5000 GW. Realybė tokia: 2014 m. pasaulio branduolinės energetikos galia - 372 GW, mažiau nei dešimtadalis atominių prognozių. Apie visa tai yra dėstoma „Pasaulio branduolinės energetikos pramonės ataskaitoje – 2014“ (World Nuclear Industry Report – 2014, A Mycle Schneider Consulting Project, Paris, London, Washington, D.C., July 2014) – autoritetingoje pasaulio studijoje.

2002 m. pasaulyje veikė 438 atominiai reaktoriai, pagaminę 17,6 proc. elektros energijos; 2014 m. jų liko 388, o jų pagaminta energija sumažėjo iki 10.8 proc. Atominė energetika 2030 metais pasaulio energetiniame balanse sudarys tik 5 procentus. Tais metais net labiausiai „atomizuotoje“ Prancūzijoje atominės energetikos dalis nukris nuo 75 iki 50 proc., bus išjungti 34 iš dabar veikiančių 58 reaktorių.

Dabartinio atominės energetikos lygio palaikymui iki 2059 metų pasaulyje reikėtų pastatyti 400 reaktorių, plėtrai – dar daugiau. To tikrai nebus. Minėto leidinio skaičiavimai rodo, kad iki XXI amžiaus vidurio atominių elektrinių gali iš viso nelikti.

Net Rusijoje atominė dalis energetikos balanse sumažėjo nuo 17,8 proc. – 2009 m. iki 17,5 proc. 2013 m. Tiesa, šios šalies atominės perspektyvose ketinama pasiekti net 25-30 proc. lygį. Vargu ar tai realu, žinant Rusijos dabartinę politinę ir ekonominę padėtį, kai stabdomi žymiai mažesni projektai.

O gal dar suspėtume į „paskutinį atominį traukinį“? Bet prieš tai reikėtų pasidomėti artimų kaimynų – Suomijos Olkiluoto atominiu projektu. Šios elektrinės kaina buvo numatyta 10,5 milijardo litų, o ją statyti nuo 2000 iki 2010 metų. Šiuo metu skaičiuojama, kad statyba kainuos 30 mlrd. litų, o ją baigti planuojama 2020 metais. Tokiu būdu Olkiluoto elektrinės kaina pralenks Didžiojo hadronų kolaiderio Šveicarijoje kainą. Ši informacija verčia susimąstyti ir dėl Visagino elektrinės prasmės.

Tačiau ši kaina anaiptol ne viskas. Už atominius eksperimentus reikės mokėti ir ateities kartoms, nes neišspręstas klausimas, kur reikės saugoti radioaktyvias atliekas. Pirmoji su tuo susidūrė Vokietija. 1995 metais čia prasidėjo Greifsvaldo atominės elektrinės ardymas, kuris jau kainavo 4 milijardus eurų, o darbų nei galo, nei krašto nematyti. Ar tik panašus likimas nelaukia Ignalinos atominės ir ar apie tai nevertėjo pamąstyti prieš pasirašant memorandumą su „Hitachi“?

Grįžkime į šias, visi žinome, anaiptol ne ramias Europos politikos dienas. Štai ką prieš kelias dienas pasakė Čekijos užsienio reikalų ministras Liubomiras Zaoralekas: „Mes kovojame už savo pačių laisvę. Jeigu šiandien mes užmiršime apie Ukrainą, tai rytoj užmiršime ir apie Baltijos šalis, o poryt net ir patys čekai supras, kad prarado laisvę ir nepriklausomybę“.

Kitaip tariant, Rusijos agresija gali pasiekti ir Lietuvą ar net Čekiją. Nieko neslėpkime, Lietuva ir kitos Baltijos šalys tapo pafrontės šalimis. Ir jeigu Ukraina sausumoje ir ore didvyriškai kovoja su svetimos valstybės remiamais teroristais, o Čekija, greta kitų ginkluotės rūšių turi iš Švedijos iki 2027 m. išsinuomojusi eskadrilę (12) naikintuvų Saab JAS 39 Gripen, tai Lietuva ore, galima sakyti, neturi nieko.

Vienas vienintelis mokomasis šturmo lėktuvas L39ZA, 5 transporto, dar vienas rusiškas treniruočių bei 3 „kukurūznikai“ su kreiseriniu 190 km greičiu – tai visi Lietuvos karo aviacijos lėktuvai...

Kitkam nėra pinigų, kaip ir būtinam 2 proc. nuo BVP krašto gynybos finansavimui. Lietuva yra kone mažiausiai lėšų gynybai išleidžiančių NATO šalių - 0,8 proc., beveik du kartus mažiau nei Europos vidurkis.

Tuo pat metu, karine prasme tikrai pavojingu Lietuvos gyvenimo laikotarpiu, keliolika milijardų planuojama skirti atominiams svaičiojimams, o ne aktualiausiems krašto gynybos reikalams. Užmiršus juos, atominių planų jau nebereikės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.