Vadinamųjų Izraelio kritikų veikimo būdai man primena postsovietinę Lietuvos mokyklą.
Tipiškoje tuometėje mokykloje buvo labai madinga gailėtis piktų, agresyvių, psichologiškai sužalotų alkoholikų vaikų. Gailėtis ne konkstruktyvia prasme sudarant specialią programą ar taikant nuoseklų meduolio ir botago principą. Ne, jų buvo gailimasi jiems leidžiant daryti ką nori tol, kol atsitikdavo kas nors iš tiesų baisaus: kažkas būdavo rimtai sužalotas, užmuštas ar išprievartautas.
Išmokai matematikos pamoką – gausi į galvą. Gavai gerą pažymį už fiziką – kibiras vandens ant galvos tamsiame mokyklos koridoriuje. Žinia, kažkur visai šalia, tame pačiame koridoriuje, stovi budinti mokytoja, kuri akies krašteliu viską mato, bet ji nieko nedaro, nes skriaudikas yra vargšas vaikas, jo motina alkoholikė, tėvas – kalėjime, o brolis išprievartavo klasiokę ir, žmonės šnabžda, po to pabėgo į Rusiją.
Ta pati pedagogė paskui mokytojų kambaryje girsis, kad ,,už ausų ištraukė tą vargšą vaiką“, „mūrų stojo, kad jo neišmestų iš mokyklos“, kai tuo tarpu kiti nesusipratę mokytojai per susirinkimą balsavo, kad mažasis banditėlis būtų pašalintas.
Štai jums ir Izraelio ir palestiniečių santykių analogija, be jokių karinių terminų ar politinių išvedžiojimų.
Izraelis – tarsi pažangus mokinys, išmokęs matematikos pamokas. Negana to, jis dar ir fiziškai neprastai sudėtas bei treniruotas, tad jo taip paprastai nepastumdysi.
Gazos ruožas ir daugelis regiono arabų valstybių – tarsi tas chroniškas chuliganas. Beviltiškų tėvų beviltiška atžala, kuriai išauklėti reikia labai brangių, labai ilgalaikių programų, o jeigu jis ima svaidyti akmenis ar į mokyklą atsineša peilį ar šautuvą, tenka kviesti policiją ir pasitelkti fizinę jėgą.
Deja, šioje istorijoje dar esama moralizuojančių mokytojų su iškreiptu teisingumo jausmu. Jie būtinai stos chuligano pusėn, nors patys gyvena „padoriame“ name su lietuvių klasikos tomeliais ir tarybinėmis enciklopedijomis. Su chuligano šeima jie turi tiek pat bendro kiek Rio de Žaneiro milijonierius su šiukšlyno gyventojais.
Nepaisant to, atgyvenusių pedagogikos teorijų prikimštoje galvoje kirba nenumarinamas noras ginti neva gyvenimo nuskriaustą būsimąjį galvažudį. Tad tamsta mokytoja pasikaišo sijono padurkus ir stoja mūru už būsimą Pravieniškių gyventoją, numojusi ranka, kad pastarasis baigia labai tiesiogine šio žodžio prasme išmušti paskutinį kvapą iš būsimo daktaro ar biochemiko.
Vakarų valstybės, kurios grąžo rankas dėl Gazos gyventojų nelaimių, primena tą stikluotais sijonais pasidabinusią mokytoją.
Viena vertus, nesinori jos smerkti, nes jos gyvenimas irgi ne rožėmis klotas, kita vertus, kare reikia pasirinkti puses. Tokios pasaulio mokytojos, galbūt net pačios to nesuvokdamos, stoja anti-civilizacijos, neapykantos, sudrumsto mąstymo ir bukos agresijos pusėn.
Beje, „mokytoja“ šiuo atveju vartoju kaip metaforą. Jeigu kam šis palyginimas kelia abejonių ar yra tiesiog neįkandamas, vadinasi jūs esate arba ta mokytoja, arba jos variantas, save išdidžiai vadinantis intelektualu. Jūs ir jūsų draugai, pasirašinėjate viešus laiškus „nuo Lietuvos intelektualų“, mėgstate pigų vyną ir laikote save Lietuvos moralės veidu.
Ką gi, sveikinu laimėjus neatleistino naivumo konkursą.
Aš nenorėčiau būti jūsų kaimynas. Netgi nenorėčiau, kad jūs gyventumėte tame pačiame mieste. Kodėl? Nes tai tas pats žmonių tipas, kuris nieko nematė, negirdėjo, nežinojo, kai jų kaimynai žydai buvo vežami sušaudyti. Jie nieko negirdėjo apie koncentracijos stovyklas ir tikėjo, kad Hitlerio Vokietija – tai geras didysis brolis, kuris pateiks Lietuvos nepriklausomybę ant lėkštutės.
Kas, kad žydai, naudojant Lietuvos intelektualų taip mėgstamą kultūrinio artumo teoriją, yra kultūriškai artimesni lietuviams nei islamą išpažįstančios arabų šalys. (Ši nerašyta teorija, iki šiol praktikuojama kai kuriuose Lietuvos universitetų humanitariniuose fakultetuose, teigia, kad lietuviams kultūriškai artimi rusai, lenkai ir vokiečiai, o tolimi – anglosaksai ir visi kiti; todėl pirmųjų tautybių autorius esą gerai cituoti, o anglosaksų ir „kitų“ derėtų vengti).
Užtenka pažvelgti į žydų ir mūsų virtuvę; netgi folklorą; o tada pažiūrėti, ką bendro turime su likusiais Vidurio Rytų gyventojais. Žydai, kadaise sudarę nemažą išsilavinusią ir produktyvią Lietuvos visuomenės dalį, kažkodėl kairiųjų intelektualų akyse tapo kultūriškai tolimesni nei islamo išpažinėjai.
Jeigu vadinamieji intelektualai sudarytų daugumą, tai Europa jau seniai būtų tapusi Arabų Kalifatu. Kita vertus, Anglijoje jau dabar baugu išsikepti kiaulienos, kad kepamos mėsos kvapas neįžeistų ten gyvenančių musulmonų.
Ironiška, kad moralės įsikūnijimais save laikantys palestiniečių gynėjai vakaruose neretai yra baltaodžiai vyrai kurie, patys to sau nepripažindami, vykdo daugelio arabų valstybių propaguojamą neapykantos politiką. Kai kurie kairieji intelektualai, įskaitant ir gyvenančius Lietuvoje, yra tiesiogiai papirkti arabų valstybių.
Kaip tai įmanoma? Paprasta. Jiems pasiūlomos studijos Kuveite, Jemene, ar Saudo Arabijoje. Arba jie atvyksta į mokslinę konferenciją. Juos, kaip baltaodžius vyrus iš Vakarų, svetingai pasitinka vietiniai šeichai ir intelektualai. Visą gyvenimą praleidusį reliatyviame skurde, po pasaulį keliavusį ,,tranzu“ ir miegojusį ant draugų sofučių intelektualą apima šokas. Jis gauna sočiai pavalgyti, jį kviečia į svečius ir klausosi jo nuomonės ir netgi leidžia pernakvoti tikrame viešbutyje, o ne hostelyje!
Tylomis žydų nemėgusio intelektualo sąmonėje prabunda nežabotas noras pažinti islamo kultūrą. Jis pamiršta, kad ta pati kultūra moteris laiko tik truputėlį aukštesnėmis būtybėmis už šunis, o tos pačios kultūros atstovai Gazoje naudoja vaikus kaip skydus pačių išprovokuotose atakose.
Nuo šios minutės jie pasaulį mato pro egzotiškų vaizdų šydą.
Kuo ilgiau praleidžia studijuodami islamą ar viešėdami Izraelio nekenčiančių šeiminkų namuose, tuo labiau juose kyla gailestis Izraelio užguitiems Gazos gyventojams. Niekas taip nesuvienija žmonių kaip bendra neapykanta tam pačiam objektui ar idėjai. Sukilti „prieš“ yra daug lengviau nei susitelkti „už“.
Ne visi, žinoma, lankėsi Jordanijoje ar krimto mokslus Vidurio Rytuose. Kiti Izraelio kritikai yra nepataisomai naivūs, lengvai pasiduodantys kitų nuomonei, nemokantys užsienio kalbų ir pasižymintys sugebėjimu matyti tai, kas jiems patinka, ir ignoruoti faktus.
Tokiu būdu pastatyta ant konspiracijos teorijų pamato ir apipinta esą intelektualiniais išvedžiojimais, neapykanta plinta greičiau nei ŽIV ar Ebolos virusai. Pastarieji, žinia, yra ne kas kita kaip JAV karinėse laboratorijose pagaminti biologiniai ginklai prieš „paprastus“ žmones. Amerikiečiai niekuomet nebuvo Mėnulyje, Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai susprogdinti JAV valdžios užsakymu, o Sandy Hook mokykloje vaikus šaudė pats Barackas Obama arba šio tragiško įvykio išvis nebuvo, nes jį išgalvojo sensacijų ištroškusi liberalioji žiniasklaida...
Konspiracijos teorijų mėgėjams sėkminga Izraelio valstybė yra lyg narkomanui dozė. Ji įkūnija viską, kas mažam piktam žmogeliui nepriimtina ir nesuvokiama. Ji pateisina jų egzistenciją. Ji leidžia tiems, kas šiaip jau neturi nieko protingo pasakyti, blerbti nesamones ir būti išgirstiems tokių pat konspiracijos teorijų verpėjams ir šalininkams.
Štai ir viskas, ką jums reikia žinoti apie Izraelio ir Palestinos konfliktą.