Kad reikalavimas vienos Vilniaus gimnazijos nebevadinti S.Nėries vardu ir iškeldinti į Grūto parką P.Cvirkos statulą nedvelktų fundamentalizmu, vėl primenama, jog nesikėsinama į klasikų meninę kūrybą, bet smerkiamas moralinę žalą ano meto visuomenei padaręs jų politinis poelgis.
Išvada teisinga, bet tokia pat tais pačiais žodžiais ji jau buvo išsakyta 1990-aisiais ir pakartota visais paskesniaisiais metais. Ir jokioje valdžios grandyje iki šiol nieko nenuspręsta. Kodėl?
Todėl, kad tiek kairieji, tiek dešinieji dėl įvairių priežasčių vengia tai daryti. Tačiau kairiųjų išsisukinėjimus lengviau suprasti negu dešiniųjų. Tarp socialdemokratų daug S.Nėries ir P.Cvirkos gerbėjų, ne tik kūrybos, bet ir dėl jų politinio pasirinkimo prieškario Lietuvoje.
Dramatiškame S.Nėries kelyje daug kur žengta „per lūžtantį ledą“, P.Cvirkos kairė visada buvo tvirta ir karinga. Užtenka paskaityti jo publicistiką, ypač pokarinę.
Nesileisdamas į perpasakojimus, siūlyčiau šią P.Cvirkos „kūrybos“ dalį parengti moksleiviams kaip vaizdinę priemonę, primenančią, kad talentas anaiptol neapsaugo žmogaus nuo degradavimo.
S.Nėris, jeigu tikėtume amžininko ir garsiosios „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus J.Keliuočio atsiminimais, bent jau gailėjosi ir išgyveno dėl to, kas atsitiko apdainuotam kraštui. Bet naivumas nėra pateisinamas.
Vis dėlto socialdemokratai niekad nepritars nei gimnazijos pervadinimui, nei sostinės aikštės rekonstrukcijai, nebenumatant ten P.Cvirkos paminklo. Kairieji yra ir už tai, kad ant Žaliojo tilto liktų skulptūros. Kitos partijos, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ ar įvairių atmainų liberalai šia tema nei diskutuoja, nei ką nors siūlo. Trumpai tariant, „nafik“, neįdomu.
Keisčiausiai elgiasi konservatoriai: būdami opozicijoje aštriai polemizuoja, piktinasi, primygtinai reikalauja trinti kolaborantų pavardes iš mokyklų pavadinimų, išmėžti juos iš aikščių, o skulptūras ant tilto išlydyti. Tačiau atėję į valdžią staiga viską pamiršta ir ketverius metus nieko nedaro.
Gausiai lankomas balandžių P.Cvirka iki šiol tebestovi, o prieš skulptūras ant Žaliojo tilto užsimojęs konservatorių meras po trankių pareiškimų greitai neteko posto, nors ir dėl kitų priežasčių.
Panašiai ir su desovietizacija. Prikalbėta ir prirašyta tomų tomai, bet iki šiol klausiama: kodėl ji neįvyko. Todėl, kad net tie, kurie daugiausia šia tema reiškėsi, atėję į valdžią paskubomis palįsdavo po šluota.
Pakeliui galima prisiminti ir reikalavimą Rusijai atlyginti okupacijos žalą. Būdami opozicijoje dešinieji aštriai reaguodavo net į menkiausią kokio nors politiko ar apžvalgininko abejonę. Tačiau būdami valdžioje oficialiuose susitikimuose su Rusija, nors ir ne aukščiausiu lygiu, sukdavo galvą, kaip pasakyti, kad niekas nesuprastų.
Baigiantis kadencijai, socialdemokratams artėjant prie valdžios vairo, vėl suskubta okupacijos žalą iš naujo skaičiuoti ir atiduoti į naujos koalicijos rankas kaip principingos pozicijos paveldą.
Yra dar viena vangumo priežastis. Politikai nemalonių darbų nenori užsikrauti ant savo pečių ir ieško, kieno rankomis tai galėtų atlikti.
Idealiausias variantas, kai užvirtą politinę ir ideologinę košę pavyksta priversti kabinti žemesnės grandies tarnautojus, valdininkus, o nesėkmės atveju juos ir apkaltinti savavaliavimu ar įgaliojimų viršijimu.
Tačiau dabartinė valdininkija teisiškai išprususi, atidžiai skaito įstatymus ir labiau nei kipšas kryžiaus kratosi politikos.
Lietuvoje nepavyko desovietizacija, užtat pavyko depolitizacija: tegu valdžia, ir geriau pati aukščiausia, sprendžia, kieno vardais bus vadinamos mokyklos, aikštės, skverai, tiltai. Šventojo, pagonio, patrioto ar kolaboranto - koks skirtumas.
Jeigu valdžia menkai domisi visuomenės nuomone dėl strateginių valstybės reikalų, ar verta nervus gadinti ir savo trigrašį brukti dėl kažkokios gimnazijos pavadinimo?
Mažiau kalbų, daugiau darbų, sako prezidentė. Jei mokykla, aikštė, tiltas blogos kokybės, nuo kito pavadinimo nepagerės. Politikai gauna atlyginimus, tegu ir politikuoja. Lietuvos žmonės praktiški - sėkmingai šalinosi politizuotų dalykų sovietmečiu, tai daro ir dabar.
Žinoma tautos išmintis: kiekvienam darbui savas metas. Buvo metas desovietizacijai, ji neįvyko ir nebeįvyks. Kokie yra mokyklų ar aikščių pavadinimai, tokie ir liks, jokia partija valdžioje specialių akcijų nerengs.
L.Gira iš skverelio priešais Švietimo ir mokslo ministeriją pradingo patyliukais, net aplinkiniai gyventojai nepastebėjo. Bet su P.Cvirkos paminklu taip nepasiseks. Bus triukšmo. O tai jau politikavimas.
Žaliojo tilto ansamblis stovės, kol savaime sugrius, nes nėra nei tokios įstaigos, nei politiko, kuris ryžtųsi konkretiems veiksmams.
Tradicija tęsis, baigsis politikų atostogos, budinčias vasaros temas pakeis realios gyvenimo problemos, tikriausiai tai bus reakcija į Rusijos sankcijas. O kitais metais vėl prisiminsime ir S.Nėrį, ir P.Cvirką, ir „chebrą“ ant Žaliojo tilto.
