Kad reikalavimas vienos Vilniaus gimnazijos nebevadinti S.Nėries vardu
ir iškeldinti į Grūto parką P.Cvirkos statulą nedvelktų fundamentalizmu,
vėl primenama, jog nesikėsinama į klasikų meninę kūrybą, bet smerkiamas
moralinę žalą ano meto visuomenei padaręs jų politinis poelgis.
Išvada teisinga, bet tokia pat tais pačiais žodžiais ji jau buvo
išsakyta 1990-aisiais ir pakartota visais paskesniaisiais metais. Ir
jokioje valdžios grandyje iki šiol nieko nenuspręsta. Kodėl?
Todėl, kad tiek kairieji, tiek dešinieji dėl įvairių priežasčių vengia
tai daryti. Tačiau kairiųjų išsisukinėjimus lengviau suprasti negu
dešiniųjų. Tarp socialdemokratų daug S.Nėries ir P.Cvirkos gerbėjų, ne
tik kūrybos, bet ir dėl jų politinio pasirinkimo prieškario Lietuvoje.
Dramatiškame S.Nėries kelyje daug kur žengta „per lūžtantį ledą“,
P.Cvirkos kairė visada buvo tvirta ir karinga. Užtenka paskaityti jo
publicistiką, ypač pokarinę.
Nesileisdamas į perpasakojimus, siūlyčiau šią P.Cvirkos „kūrybos“ dalį
parengti moksleiviams kaip vaizdinę priemonę, primenančią, kad talentas
anaiptol neapsaugo žmogaus nuo degradavimo.
S.Nėris, jeigu tikėtume amžininko ir garsiosios „Naujosios Romuvos“
redaktoriaus J.Keliuočio atsiminimais, bent jau gailėjosi ir išgyveno
dėl to, kas atsitiko apdainuotam kraštui. Bet naivumas nėra
pateisinamas.
Vis dėlto socialdemokratai niekad nepritars nei gimnazijos pervadinimui,
nei sostinės aikštės rekonstrukcijai, nebenumatant ten P.Cvirkos
paminklo. Kairieji yra ir už tai, kad ant Žaliojo tilto liktų
skulptūros. Kitos partijos, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ ar įvairių
atmainų liberalai šia tema nei diskutuoja, nei ką nors siūlo. Trumpai
tariant, „nafik“, neįdomu.
Keisčiausiai elgiasi konservatoriai: būdami opozicijoje aštriai
polemizuoja, piktinasi, primygtinai reikalauja trinti kolaborantų
pavardes iš mokyklų pavadinimų, išmėžti juos iš aikščių, o skulptūras
ant tilto išlydyti. Tačiau atėję į valdžią staiga viską pamiršta ir
ketverius metus nieko nedaro.
Gausiai lankomas balandžių P.Cvirka iki šiol tebestovi, o prieš
skulptūras ant Žaliojo tilto užsimojęs konservatorių meras po trankių
pareiškimų greitai neteko posto, nors ir dėl kitų priežasčių.
Panašiai ir su desovietizacija. Prikalbėta ir prirašyta tomų tomai, bet
iki šiol klausiama: kodėl ji neįvyko. Todėl, kad net tie, kurie
daugiausia šia tema reiškėsi, atėję į valdžią paskubomis palįsdavo po
šluota.
Pakeliui galima prisiminti ir reikalavimą Rusijai atlyginti
okupacijos žalą. Būdami opozicijoje dešinieji aštriai reaguodavo net į
menkiausią kokio nors politiko ar apžvalgininko abejonę. Tačiau būdami
valdžioje oficialiuose susitikimuose su Rusija, nors ir ne aukščiausiu
lygiu, sukdavo galvą, kaip pasakyti, kad niekas nesuprastų.
Baigiantis kadencijai, socialdemokratams artėjant prie valdžios vairo,
vėl suskubta okupacijos žalą iš naujo skaičiuoti ir atiduoti į naujos
koalicijos rankas kaip principingos pozicijos paveldą.
Yra dar viena vangumo priežastis. Politikai nemalonių darbų nenori
užsikrauti ant savo pečių ir ieško, kieno rankomis tai galėtų atlikti.
Idealiausias variantas, kai užvirtą politinę ir ideologinę košę
pavyksta
priversti kabinti žemesnės grandies tarnautojus, valdininkus, o nesėkmės
atveju juos ir apkaltinti savavaliavimu ar įgaliojimų viršijimu.
Tačiau dabartinė valdininkija teisiškai išprususi, atidžiai skaito
įstatymus ir labiau nei kipšas kryžiaus kratosi politikos.
Lietuvoje nepavyko desovietizacija, užtat pavyko depolitizacija: tegu
valdžia, ir geriau pati aukščiausia, sprendžia, kieno vardais bus
vadinamos mokyklos, aikštės, skverai, tiltai. Šventojo, pagonio,
patrioto ar kolaboranto - koks skirtumas.
Jeigu valdžia menkai domisi visuomenės nuomone dėl strateginių valstybės
reikalų, ar verta nervus gadinti ir savo trigrašį brukti dėl kažkokios
gimnazijos pavadinimo?
Mažiau kalbų, daugiau darbų, sako prezidentė. Jei mokykla, aikštė,
tiltas blogos kokybės, nuo kito pavadinimo nepagerės. Politikai gauna
atlyginimus, tegu ir politikuoja. Lietuvos žmonės praktiški -
sėkmingai
šalinosi politizuotų dalykų sovietmečiu, tai daro ir dabar.
Žinoma tautos išmintis: kiekvienam darbui savas metas. Buvo metas
desovietizacijai, ji neįvyko ir nebeįvyks. Kokie yra mokyklų ar aikščių
pavadinimai, tokie ir liks, jokia partija valdžioje specialių akcijų
nerengs.
L.Gira iš skverelio priešais Švietimo ir mokslo ministeriją
pradingo patyliukais, net aplinkiniai gyventojai nepastebėjo. Bet su
P.Cvirkos paminklu taip nepasiseks. Bus triukšmo. O tai jau
politikavimas.
Žaliojo tilto ansamblis stovės, kol savaime sugrius, nes
nėra nei tokios įstaigos, nei politiko, kuris ryžtųsi konkretiems
veiksmams.
Tradicija tęsis, baigsis politikų atostogos, budinčias vasaros temas
pakeis realios gyvenimo problemos, tikriausiai tai bus reakcija į
Rusijos sankcijas. O kitais metais vėl prisiminsime ir S.Nėrį, ir
P.Cvirką, ir „chebrą“ ant Žaliojo tilto.