Kremlius galėjo taikyti ribojimus energetikos srityje, rizikuoti sunaikinti paskutinius vakariečių kantrybės likučius, tačiau jie pasirinko būtent tas priemones, kuriomis ir įgels ES, ir galės tariamiems Rusijos priešams dar kartą piktdžiugiškai priminti: „matote, kokie jūs priklausomi nuo Rusijos rinkos!“.
Žinoma, po šio sprendimo iškart sudrebėjo mūsų vežėjų ar maisto produkcijos gamintojų keliai, ašarų prisikaupė patrankas sviestu tepsiančių kaikarių akys, tačiau jokios tragedijos nebus. Ūkio ministro Evaldo Gusto teigimu, biudžeto augimas lėtės tik 0,2 procento.
Kaip ir daugelyje geopolitinių sprendimų Rusija atakuoja desperatiškai agresyviai, tačiau smūgio jėga – trumpalaikė. Taip, Lietuvos maisto produktų eksportas į Rusiją sudaro 5 milijardus litų. Taip nuostoliai gali šiek tiek paveikti optimistiškas ekonomikos augimo prognozes.
Bet tai jau ne pirmas kartas, kai būsime priversti suprasti, kad investicijos Rusijoje yra tik loterijos bilieto pirkimas, kurio laiminguosius skaičius apsprendžia Kremliaus geranoriškumas. Šiuo atveju, mums paliktos tik dvi galimybės – kaikariškai reikalauti valdžios paklusnumo tariamos Rusijos didybės šešėlyje arba parodyti, kad mes galime persigrupuoti ir kautis ne tik už politinę, bet ir ekonominę nepriklausomybę.
Politikos apžvalgininkas Edwardas Lucasas dar prieš keletą metų įspėjo, kad kiekviena apie savo ateitį racionaliai mąstanti įmonė turėtų pasitraukti iš Rusijos rinkos. Aišku, visi tokie perspėjimai dažniausiai nublanksta prieš sunkius orientacijos keitimo procesus, tačiau dabar išeičių nebėra.
Akivaizdu, kad Rusija stengiasi žaisti pasaulio padalijimo žaidimą ir rodyti savo tariamą ekonominę nepriklausomybę. Pasaulio prekybos organizacija jau nebėra tikslas Kremliui, bandančiam burti JAV ir ES alternatyvią sąjungą, kuriai priklausytų Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitos sparčiai į pasaulio lyderių gretas besiveržiančios ekonomikos.
Šių geopolitinių procesų šviesoje mums teks ginti jau ne tik savo vežėjų ar gamintojų interesus, bet ir atstovauti viso Vakarų pasaulio vertybes. Rusija aiškiai parodė, kad žaidimas pagal tarptautinius susitarimus – ne jai. Gi mūsų tikslas dabar parodyti, kad griežtai ir solidariai laikydamiesi mes esame stipresni už desperatišką Kremliaus skalikų armiją.
Nereikia net abejoti, kad ES nepaliks bėdoje valstybių, labiausiai nukentėsiančių nuo Rusijos sankcijų, atsako į griežtus JAV ir ES ekonominio ir karinio bendradarbiavimo ribojimus. Suomijos premjeras Alexanderis Stubbas iškart ėmėsi kelti žalos atlyginimo klausimą ir derybos dėl jo žada, kad maisto kare už Europą nestovėsime vieni.
„Rusija tapo visiškai nepatikimu ir neprognozuojamu verslo partneriu. Turime ramiai įvertinti savo ūkio situaciją ir numatyti lietuviškos produkcijos eksporto galimybes bei pagalbą verslui, kad šalies ekonomika nukentėtų kuo mažiau.“, - demonstruodama pavyzdingą šaltakraujiškumą teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Būtent tokį šaltakraujiškumą demonstruoti turėtų ir kiti Rusijos interesų pinklėse dar nepasiklydę Europos lyderiai. Ryžtingi politiniai sprendimai, vertybių permąstymas dabar turi peraugti ekonominės gerovės ir patogių išeičių troškimą. Tokį šaltakraujiškumą turėtume demonstruoti ir mes, suprasdami, kad galimos problemos yra sunkios kaimynystės kaina.
Nebuvo sunku numanyti, kad vis labiau ekonominių ribojimų smaugiamas V.Putino režimas taps desperatiškas. Nesunku įsivaizduoti ir tai, kad sankcijos maisto produktams gali peraugti į dar griežtesnį atsaką, galbūt net karinio konflikto provokavimą ar bandymą naikinti mūsų pasitikėjimą ES partnerėmis.
Bijoti nereikia. Mes esame teisingoje aikštės pusėje, kurioje gerbiama liberali demokratija, žmogaus teisės, kurioje susitarimai vykdomi, o pažadai nėra tušti, kur ekonomika yra mokslas, o ne žaislas ambicingų lyderių rankose. Kai besiblaškantis, išvargintas V.Putino režimas grius, palikdamas iššvaistytą biudžetą ir išeikvotus išteklius, mes išdidžiai galėsime priminti, kad šiame kare stovėjome pirmose gretose.