Jau vien V.Tomaševskio žodžiai, kad naujoji Ukrainos valdžia yra „pavojingų nacionalistų ir tiesiog fašistų“ rankose, verčia sunerimti, gal net sudrebėti, nes lygiai taip kalba ir Putinas.
Dar viena paralelė: anot LLRA pirmininko, patys ukrainiečiai nepripažįsta savo naujos valdžios, nes joje yra Stepano Banderos šalininkų, o pagal šio veikėjo planus prieš 70 metų Ukrainos sukilėlių armija (UPA) Volynėje surengė lenkų žudynes. Matyt, tai svarbiausia Tomaševskio vertinimo prielaida. Putinas sako tą patį, kad „Ukrainos valdžioje yra Banderos idėjiniai pasekėjai“ – tai didžiausia Ukrainos nuodėmė.
Tomaševskis nepritaria ir Vakarų sankcijoms Rusijai, nes jos kerta abiems pusėms, be to, politines problemas esą reikia spręsti prie derybų stalo. Betgi lygiai taip pat apie Ukrainą kalba Putinas – ir apie užgrobusius valdžią „benderininkus”, ir apie derybas, nors jo siūlymų derėtis teikimo metu Minske į Ukrainą Rusijos tankai veržėsi dar sparčiau.
Vertindamas Ukrainos įvykius, V.Tomaševskis, kaip visada, prisimena tautines mažumas ir kaltina Ukrainos valdžią dėl jos blogų santykių su mažumomis, aišku, su rusais, todėl jų ginkluota kova, pasitelkus gretimos valstybės kariuomenę, taip išeitų, nėra smerktina? Putinas invazijos pradžioje kalbėjo lygiai taip pat, dar pridėdamas, kad Ukrainos rusams gresia ne tik diskriminacija, bet ir pavojus gyvybei.
Žodį „diskriminacija”, tiesa, nepridėdamas pavojaus gyvybei, kasdien kartoja ir V.Tomaševskis, turėdamas mintyje neva vykstančią lenkų diskriminaciją Lietuvoje. Įsibėgėjęs jis dar apkaltina Ukrainą tautinių mažumų įstatymo panaikinimu. Tai netiesa.
Beje, visai neseniai, kalbėdamas Rusijos jaunimo forume Seligere, Putinas jau nė vienu žodžiu neužsiminė apie kokius nors rusų tautinės mažumos Ukrainoje vargus, bet aiškino, kad “žmonės ėmėsi ginklo, kad apgintų save, savo gyvenimą, savo orumą, kad būtų užtikrintos šių [galima suprasti, kad Luhansko ir Donecko sričių] gyventojų teisės ir pagrįsti interesai”. Matyt, kai Rusija įsiverš į kitas Ukrainos sritis, bus paskelbta, kad ir ten žmonės staiga ėmėsi ginti savo orumą su tankais ir haubicomis.
Lietuvoje, ačiū Dievui, dar nesigirdi kanonadų Lietuvos lenkų orumo kare su Lietuvos valdžia, tačiau gausios V.Tomaševskio žodinės kanonados (ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje) apie pažeidžiamas lenkų tautinės mažumos teises ir interesus verčia sunerimti.
Vien jo tirados, kad Lietuva peržengė ribas engdama vietos lenkų mažumą, todėl be paramos iš Tėvynės, t.y. Lenkijos pagalbos jie neišsaugos savos kalbos, gali tapti ir tikrųjų kanonadų uvertiūra. Ypač, jei šalia žodžių lenkai, Lenkijos, V.Tomaševskio kalbose atsiras žodžiai rusai, Rusija. Taip gali įvykti, nes, kaip žinome, Lietuvoje yra susivienijusi Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas“.
Jam antrina LLRA narys, buvęs kandidatas į Seimą Tadeušas Andžejevskis: „Mes ilgai kentėjome laukdami, kad valdžia išspręs mūsų problemas, bet šiandien matome – be tarptautinio tarpininkavimo šias problemas išspręsti neįmanoma“. Kaip Rusija tarpininkauja Ukrainoje, puikiai matome iš kasdienių pranešimų apie karo veiksmus.
Žinomas Amerikos interneto portalas „Business Insider“ apie Rusijos ir neva vietinių mažumų orumą ginančių veikėjų buvusiose SSSR respublikose veiksmų derinimą rašo: „pasinaudodamas vietiniu konfliktu Kremlius naudojasi vietiniais įgaliotiniais buvusiuose Sovietų Sąjungos regionuose“. Ar tik čia ne apie Lietuvą ir poną T?
Lietuvos valdžia po truputį atsikvošėja ir pradeda daiktus vadinti tikraisiais vardais. Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė: „Ponas V.Tomaševskis nėra savarankiškas politikas. Jis vykdo tam tikrą užsakymą“. Seimo vicepirmininkas, LLRA narys Jaroslavas Narkevičius: „Matyt, yra tam tikros jėgos ne iš Lenkų sąjungos ar LLRA, kurioms galbūt naudinga sukiršinti mūsų tautas, arba išprovokuoti tam tikrą konfliktą”. Stebėtina, bet šį kartą Lietuvos lenkas yra visiškai teisus.
Šie Seimo vicepirmininkų žodžiai buvo pasakyti šių metų pavasarį, dar tik įsibėgėjant Rusijos invazijai į Ukrainą, dar nepaaštrėjus tarptautinei padėčiai ir galbūt nenorint kaitinti Lietuvos ir Rusijos santykių. Dabar jau slėpti nėra ko: V.Tomaševskio veiklos užsakovas ir kiršinimo jėga yra Rusija. Pats V.Tomaševskis, iškilmingomis progomis įsisegdamas Georgijaus juostelę, to net neslepia.
Žinomas lenkų publicistas, du dešimtmečius gyvenantis Lietuvoje ir puikiai žinantis čionykštes aktualijas Jacekas Komaras sako: „Tautinės mažumos, kuri yra kaltinama autonomijos siekimu, atstovas turėtų laikytis didesnio santūrumo kalbėdamas apie mažumų diskriminaciją kitoje šalyje, kuri baimindamasi savo autonomijos apribojimo, stoja į kovą dėl jos išplėtimo ir dėl to į pagalbą kviečiasi kitos valstybės kariuomenę“.
Lenkijos spauda taip pat jau netyli: „Gėda! Lenkų politikas švenčia kartu su rusais“, atkreipdama dėmesį į Tomaševskio prisisegtą Georgijaus juostelę Pergalės dienos mitinge ir primindama, kad tokią pačią segi Ukrainos separatistai. „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas trenkė dar aštriau, pabrėždamas, kad Tomaševskis dirba Kremliaus imperinės politikos interesui. Lenkijos Senato pirmininko Bogdano Borusewicziaus nuomone, “Tomaševskio Georgijaus juostelė buvo tam tikros ribos peržengimas. Tai kertasi su mūsų tarptautine politika“.
Kaip taip gali būti, kad Rusijai parsidavęs Lietuvos politikas, peržengęs visas lojalumo savo valstybei ir padoraus europietiško elgesio ribas, sugėdintas Lietuvos ir Lenkijos valdžios ir visuomenės, nė negalvoja nutraukti savo rengiamų antivalstybinių ekscesų ir atsistatydinti bent jau iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko posto?
Atsakant į šį klausimą, matyt, jau reikėtų ne tik politinės, bet ir medicininės diagnozės. Manyčiau, kad V.Tomaševskiui, jo partijai ir jos įtakojamai Lietuvos lenkų visuomenės daliai jau porą dešimtmečių tam tikrą mazochistinį malonumą teikia amžinos aukos Lietuvoje vaidmuo, kurią lietuviai esą kankina, pvz., lenkų mokyklose lietuviškai mokydami mūsų kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo ir kitokio nei Lenkijoje pilietiškumo pagrindų, apskritai, neleidžia lenkiškai net išsižioti viešoje vietoje. Lietuvių žiaurumo pastiprinimui dar pasitelkiami lituanizacijos ir integracijos baubai.
Lietuvos lenkų spauda ir internetas klijuoja straipsnius, kuriuose Lietuva vaizduojama kaip neapykantos lenkams pritvinkusi Europos juodoji skylė. Jeigu lietuvius, prisiskaičius tokių minčių, apima ne visai draugiški jausmai lenkams, tai, pirmiausia, čia paties Tomaševskio nuopelnas, beje, panašus į Putino avantiūros rezultatą Ukrainoje: rusai čia dabar pasidarė didžiausi ukrainiečių priešai bent šimtui metų į priekį.
Daugiau kaip prieš trejus metus, pasibaisėjęs Lenkijos užsienio reikalų viceministrės Grażynos Bernatowicz straipsniu „Rzeczpospolitoje“: „Nesipiršime su draugyste“ („Nie będziemy się narzucać z przyjaźnią“) parašiau atsakymą šiam dienraščiui „Kaip gyventi ir sugyventi“. Aišku, neišspausdino (straipsnis lietuviškai ir lenkiškai yra internete). Dabar panašų straipsnį skaudžių Ukrainos įvykių fone pavadinčiau kur kas kategoriškiau: „Norint gyventi, reikia sugyventi!“.
Ne kaimyninės šalies inspiruojamos propagandinės kanonados neva dėl orumo, o būtent europietiškas sugyvenimas yra vienintelė Lietuvos žmonių, taip pat ir mūsų valstybės egzistencijos alternatyva. O aktualaus sprendimo „ką daryti su liūdnai išgarsėjusiu LLRA pirmininku?“ raktas yra pačių Lietuvos lenkų ir jų organizacijų rankose.
