Kai rašau straipsnį apie privatumą, duomenų apsaugą, slaptažodžius ir panašius reikalus, dar jo neįkėlęs žinau, kad jį atsidarys tik vienas-kitas prašalaitis. Nemaža dalis paspaudusiųjų nuorodą permes akimis įžangą, nusikeiks komentaruose ir keliaus toliau ieškoti „kraujo“, „sekso“ ir kitokio pobūdžio temų, apie kurias vakare galės pašnekėti su draugais.
Kai internete išplatinamos dešimčių pusnuogių ar visai nuogų įžymybių nuotraukos, dėmesys visai kitas. Nors esmė ta pati: tai – žmonės, nepasirūpinę savo duomenų apsauga.
Prieš 2,4 mlrd. internautų gvardiją apnuogintų moterų reakcija skirtinga: vienos puola tvirtinti, esą nuotraukos suklastotos, kitos piktinasi įsilaužėliais ir užsiundo teisėsaugą visiems, kas dalinsis pavogtais vaizdais. Yra net tokių, kurios bando sugėdinti: štai, aš fotografavausi nuoga, o jūs, begėdžiai, žiūrite... Na, ką pro rakto skylutę rodo, tą ir žiūrim.
Visi šie verkšlenimai po dienos-kitos nuskęs interneto jūroje, bet paviešinti vaizdai liks amžinai. Toks jau tas internetas, susitaikykite. Ir tebūnie tai pamoka ateičiai: jei nenori, kad nuotrauką kas nors pamatytų, nefotografuok. Ar bent jau nenaudok tam telefono. Juo labiau tokio, kuris sinchronizuoja duomenis su debesijos saugykla. Apskritai, tos nuotraukos neturėtų pakliūti į įrenginį, kuris turi interneto prieigą.
Tai yra vienas iš nūdienos absurdų: visi nori kuo geresnio išmaniojo telefono, bet tik nedidelė dalis iš tiesų moka jais naudotis. Kitaip sakant, supranta, ką, kada ir kodėl šitie įrenginiai daro, moka įjungti ir išjungti tai, ką reikia. Visi kiti apie stebuklingas nustatymuose esančių „varnelių“ galias sužino po fakto.
Todėl man neįtikėtinai keista, kaip žmonės, nežinantys, ką daro jų telefonas, sugalvoja juo fotografuotis nuogi. Gal dar nunešk tas nuotraukas atspausdinti? Tada tikrai niekas jų nepamatys!
Jei jau negali atsispirti pagundai nusifotografuoti nuogas, bet nori privatumo – nusipirk paprastą „muilinę“ už kelis šimtus litų (kuri dar ir fotografuos geriau nei telefonas) ir pyškink į valias. Nori išsisaugoti nuotraukas „asmeniniam naudojimui“? Įsirašyk į CD, USB atmintinę ar nešiojamąjį kietąjį diską.
Jei pikantiškais vaizdais nori pasidalinti su kokiu ypatingu žmogumi, siųsk tiesiogiai (el. paštu, „Skype“ ir pan.). Tik nenustebk, jei vėliau tas „ypatingasis“ nuotraukomis pasidalins su kažkuo kitu. Ar net viešai išplatins internete. Jis (ji) negalėtų? Taip galvojo ir milijonai kitų, kurių nuotraukų galima rasti „Google“ įvedus vos keturias raides. Be to, kas garantuoja, kad į to „ypatingojo“ el. paštą ar kompiuterį nebus įsilaužta?
Dainininkės, aktorės ir kitos įžymybės, panašu, intymias nuotraukas laikė debesų saugykloje. Tai – ne ką geresnis sprendimas nei palikti nuotraukas užrakintoje spintelėje prie parduotuvės. Teoriškai turėtų būti saugu, bet kas ten žino, kaip yra iš tiesų. O parduotuvė už paliktus daiktus neatsako.
Žinoma, „Apple“, „Google“, „Microsoft“ ir kitos technologijų milžinės deda visas pastangas, kad jų debesijos paslaugos būtų ne tik patogios, bet ir patikimos bei apsaugotos. Tačiau visur dirba žmonės. Vieni daro klaidų. Kiti neturi sąžinės. Tretiems striuka su pinigais.
Kol kas nėra aišku, ar nuotraukos nutekėjo dėl nesąžiningų (papirktų?) darbuotojų, ar jas pavogė programišiai. Bet yra ir dar viena – beje, pati silpniausia – grandis: vartotojas.
Internete praktiškai visur reikia slaptažodžių, tik ne visi supranta, kad svarbu susigalvoti ne kuo lengviau atsimenamą, o kuo sudėtingesnį. Juk tai galima lengvai suderinti. Populiariausias ir paprasčiausias būdas – įsiminti kelių žodžių junginį ir dalį raidžių pakeisti skaičiais. Pavyzdžiui, „Ka73V3jaP3l3“ iš pažiūros atrodo kaip bereikšmis simbolių kratinys, tačiau iš tiesų jame „užkoduoti“ žodžiai „Katė Veja Pelę“ (raidė T pakeista į 7, o E, Ę ir Ė – į 3).
Antra, didžiosios interneto kompanijos („Google“, „Facebook“, „Microsoft“, „Apple“ ir kt.) leidžia profilius apsaugoti dviguba patikra: jungiantis nauju įrenginiu arba bandant pakeisti slaptažodį, savininkui į telefoną ar el. paštą atsiunčiamas patvirtinimo kodas, kurio neįvedus nieko atlikti nepavyks. Kažkodėl tik mažai daliai vartotojų tai atrodo reikalingas dalykas. Aš tai pavadinčiau antromis šarvuotomis durimis namuose.
Trečia, retas skiria rimtesnį dėmesį vadinamiesiems „apsaugos klausimams“ (angl. security questions), į kuriuos reikės atsakyti jei užmiršite slaptažodį. Programišiui vieni juokai internete paieškoti jūsų gimimo datos, giminių, geriausio draugo ar katės vardo, pirmojo automobilio, darbovietės, gimimo vietos ir t.t. (didžiąją dalį tokios informacijos galima rasti dažno internauto „Facebook“ profilyje).
Kokią apsaugą ir kam skirti kiekvienas sprendžia pats. Yra žmonių, kurių namų durys – medinės su stiklo „langeliais“, mokėjimo kortelės PIN kodas – piniginėje (ar kitoje kortelės pusėje), santaupos – kojinėje po lova... Tik nesistebėkite, jei vieną dieną kažkas sugalvos patikrinti, ar stiprus tas stiklas, ar teisingas PIN kodas, arba pasisiūlys santaupas „iškeisti“ į eurus.
Jei vagis norės gauti kažką, ko jūs tinkamai nesaugote, jis tai ir gaus. Tas pat galioja ir internete. Stebina tik, kad savo privatumą saugančios pasaulinio garso įžymybės to nežinojo...
