Kainų pokyčiai fiksuojami itin kruopščiai: net nago juodymo dydžio netikslumai viešinami, o tokių matematinių nuodėmių kaltininkai apdrabstomi purvais be galimybės pasiaiškinti. Ko gero, užtektų pripažinti, kad visuotinė nemeilė eurui užvaldžiusi kone visus, antra vertus, tokia vienybė gali reikšti visai ką kita.
Liepos 23-ąją Europos Sąjungos Tarybai pritarus Lietuvos stojimui į euro zoną kelio atgal neliko. Be visa to, Gedimino prospekte virš Lietuvos banko pastato durų atsiradęs sekundžių tikslumu laiką iki naujosios valiutos įvedimo skaičiuojantis laikrodis ėmė kaitinti ne vieno skeptiko kraują. Prie šventinių nuotaikų suskubo prisijungti ir Švietimo ir mokslo ministerija, paskelbusi apie privalomą matematikos egzaminą abiturientams. Pamatęs, kad dauguma tautiečių neskiria skaitiklio nuo vardiklio, ministras D.Pavalkis nedvejodamas pasirašė įsakymą.
Sprendžiant iš pastarųjų mėnesių įvykių, euro kelias į lietuvio širdį duobėtas. Jei euras, neduokdie, įgytų kūnišką pavidalą, kaipmat pulkas fermerių iš gūdžių pakampių susiburtų, pultų tą nevalą su šakėmis, o subadę pakabintų virš tų pačių banko durų ir spoksotų tuščiomis piniginėmis.
Prieš keletą metų Lietuva skelbėsi esanti drąsi šalis. Idėjos autoriai teigė, kad mūsų valstybės drąsa pasireiškia pavydėtinu novatoriškumu, regiono lyderyste, iniciatyvumu ir kitais lietuvio sąmonei nesuvokiamais dalykais. Visgi paskui kilusi ekonominė krizė su savimi pasiglemžė šį keistos reputacijos projektą. Maža to, netrukus per visą kraštą nuaidėjo Drąsiaus Kedžio šūviai bei ėmė steigtis drąsios partijos ir drąsūs referendumų projektai. Deja, visais atvejais baigtis tokia pati - drąsa po velėna.
Užuot mokydamiesi iš patirčių, lietuviai vėl apsimeta bebaimiais. Šįsyk imtasi euro. Drąsiųjų skeptikų piešiamas litų pabaigos scenarijus, žinoma, šiurpus: paskutiniai po euro įvedimo gyvi likę lietuviai susiburs priešmirtinei gurgiančių skrandžių simfonijai.
Argumentuotas valiutos keitimo padarinių vertinimas, be abejo, sveikintinas. Tačiau, žinant, kad aršiausi kovotojai su euru (kartais ir patys šalininkai) vargu ar yra kada susipažinę su ekonomikos pagrindais, diskusija tampa chaotiška ir nebrandi.
Požiūris, kad litas - tautiškumo simbolis, tik vienas iš daugelio absurdų. Negi išties esame tokia netikusi tauta, kuri save išreiškia popieriuje su vandens ženklais, o jo netekusi išsikasa tik dar gilesnę kapo duobę. Man, pavyzdžiui, euro banknotai negražūs ir į piniginę nebetelpa, bet juk tai ne argumentas.
Šiaip ar taip, lietuviai jau nekenčia ir paties lito. Ir visai čia be juokų. Barškina puodus Kalvarijų turgaus prieigų elektoratas, girdi, perversmas vyksta. Pripažinkim, bet koks pokytis sutinkamas taip pat, su panieka. Bet paskui to pokyčio priešistorė vertinama taip pat niekingai. Tokia mat ksenofobiška mūsų meilė naujovėms ir, reikia manyt, nieko nebepakeisi.
Todėl ruoškimės eurobrukalui tradiciškai griausmingai: spjaudykimės, purtykimės iš nevilties. Galų gale, ateis sausis, vasaris ir tada per Užgavėnes deginsim litus. Kauks gauja „lite, lite, bėk iš kiemo“ ir jau niekas tos euro vienybės neperspjaus, daugiau niekada.