Ar naujajai sveikatos apsaugos ministrei Rimantei Šalaševičiūtei, užsimojusiai persvarstyti pirmtakų įdirbį, pavyks prisikasti ir iki ligų klasifikacijos, kuri juokina medikus?
Nepigi ir nepatogi – taip gydytojai vertina Lietuvoje nuo 2011 metų galiojančią Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją (TLK-10-AM).
Pavyzdžiui, nors tikimybė, kad bent vienas gydytojas į paciento ligos istoriją kada nors įrašys kodą W58, žymintį krokodilo įkandimą, menka, toks kodas yra, jis nurodo net dešimt variantų.
Lietuvoje galiojantis dokumentas, be kita ko, numato, kad krokodilas gali sukandžioti ar partrenkti žmogų ne tik namie, bet ir valdiškoje įstaigoje, mokykloje, sportui ir kūno kultūrai skirtose patalpose ar teritorijoje.
Gatvė, plentas, darbo ir aptarnavimo vieta, pramoninis ar statybinis plotas, ferma – tokiose vietose žmogus irgi gali susidurti su krokodilu ir susižaloti.
Tai ne vienintelis atvejis, kai ligų kodų sistema tampa painiu labirintu.
Antai kodas X20 žymi sąlytį su nuodingosiomis gyvatėmis ir driežais. Jis taip pat turi dešimt variantų, kai žmogui sveikatą sutrikdo susidūrimas su šaltakrauju ropliu.
Trūksta lietuviško atspalvio
Prieš 17 metų pradėjusi klinikinę praktiką vilnietė šeimos gydyta Eglė Galgauskienė pripažino, kad šiuo metu taikoma TLK-10-AM nėra ideali, nes joje daug ko trūksta: „Kai kuriais atvejais tenka ilgai tikslinti diagnozę, ieškoti tinkamo kodo, o kartais tenka kliautis vien intuicija.
Pavyzdžiui, jei nuo mašalų įkandimo parausta nukentėjusiojo ranka, nėra tokio kodo, tada rašome, kad žmogus nukentėjo nuo geliančių vabzdžių, nors pastaruoju metu mašalų yra labai daug.“
Kartą į šią gydytoją pagalbos kreipėsi išberta moteris – lyg būtų ištikusi alerginė reakcija, dilgėlinė. Nors pacientė tikino, kad nėra alergiška, taip jai atsitiko nusimaudžius Baltijos jūroje, kurioje sužydėjo dumbliai.
Ilgai ieškojusi, kaip įvertinti tokį sutrikimą, gydytoja taip ir nerado kodo, kuris būtų susijęs su žodžiu „dumbliai“, nors vasaros pabaigoje žydintis ežerų, Kuršių marių ar Baltijos jūros vanduo – įprastas reiškinys mūsų šalyje.
Visa našta – medikams
Prieš trejus metus prasidėjęs Tarptautinės ligų klasifikacijos pritaikymas Lietuvai nėra lengvas.
„Šią klasifikaciją mums oficialiai padovanojo australai, bet iš tikrųjų ji yra kaip prabangus automobilis, iš kurio išimtas variklis.
Šiuo metu dar vyksta mokymasis, kaip koduoti, kaip taikyti australiškąjį variantą. Tam gali prireikti ne vienų metų“, – kalbėjo Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas profesorius Liutauras Labanauskas.
Kad medikai galėtų sėkmingai dirbti, pastaruoju metu kalbama apie būtinybę šalyje rengti naujus specialistus – klinikinius koduotojus. Užsienyje jie yra nepakeičiami gydytojo pagalbininkai.
Antai Vokietijoje atvykęs į ligoninės priėmimo skyrių žmogus gauna skubiąją pagalbą ir už tai susimoka.
Toliau jo medicinos dokumentus tvarko ne gydytojas, o klinikinis koduotojas, kurio užduotis – nustatyti, ar suteikta paslauga atitinka skubiosios pagalbos reikalavimus.
Jei dėl tam tikrų priežasčių aptinkama kokių nors trūkumų, niekas pacientui pinigų negrąžina. Taip klinikiniai koduotojai padeda valstybei taupyti.
„Mūsų šalyje nėra tokios tvarkos, nes niekas nerengia klinikinių koduotojų, tuo užsiima tik savanoriai.
Todėl didžiąją dalį kodavimo iki šiol Lietuvoje atlieka gydytojai, nors iš tikrųjų tai nėra jų darbas“, – sakė L.Labanauskas.
Diagnozės – kelių lygių
Dar vienas iššūkis gydytojams, kodėl kodavimas tampa galvos skausmu – Lietuvoje taikoma taip pat Australijos giminingų diagnozių grupių sistema, kurios viena dalių yra TLK-10-AM.
Ligų kodavimo sistema šalyje jau ne vienus metus tobulinama, kai kurie gydytojai jau tapo savotiškais ekspertais, nors už tai negauna jokio užmokesčio.
„Mes turime atrinkti savo kodus, reikia daug ką persvarstyti. Manau, ateityje tikrai neliks tokio kodo kaip krokodilo sukandžiojimas“, – svarstė L.Labanauskas.
Giminingų diagnozių grupių sistema, perimta iš Australijos, turėtų padėti Valstybinei ligonių kasai teisingiau įkainoti paslaugą ir už ją atlyginti gydymo įstaigai, nes kiekviena diagnozė gali būti suskirstyta į tris lygius – A, B ir C.
Pavyzdžiui, jei nustatomas diagnozės A lygis – paslaugos kaina vidurinė, jei B – dalinė priemoka, o jei C – didžiausia priemoka.
Ne kartą viešai buvo kilusi diskusija dėl to, kad reikėtų atlikti nedidelės apimties diagnozių kodavimo tyrimus, tačiau tokių bandymų būta tik keliose šalies ligoninėse.
„Lietuvos ryto“ kalbinti gydytojai teigė, kad australiška klasifikacija pernelyg plati, todėl pirmutinis uždavinys – atrinkti Lietuvai būdingus ligų kodus.
Kai kurios valstybės elgiasi kur kas paprasčiau.
Tarkime, Vokietijos ar Skandinavijos gydytojai taiko savo klasifikacijas, kurias patys sukūrė. Vokiečių ligų klasifikacijos pagrindą sudaro 3 tūkstančiai diagnozių, o australų – gerokai daugiau.
Skriaudžia gydymo įstaigas
Nuo diagnozių kodavimo priklauso ir tai, kaip leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai.
Koduojant sudėtingas operacijas ar ilgai trunkančias procedūras sistema viską taip suskaičiuoja, kad gydymo įstaiga gauna gerokai mažiau lėšų, nei turėtų gauti, – tiek, kiek būtų gavusi už atliktas įprastas procedūras.
Vieša paslaptis, kad kurį laiką galiojo netgi tokia tvarka – siekdama atskleisti galimas kodavimo klaidas, Valstybinė ligonių kasa iš akies pridurdavo gydymo įstaigoms po 20 proc. daugiau pinigų.
Trokštamos patirties sėmėsi ir svetur
Valstybinės ligonių kasos Draudimo plėtros departamento direktorius Gintaras Kacevičius (nuotr.) tvirtino, kad Lietuva stengiasi žengti koja kojon su naujomis technologijomis, dirbti šiuolaikiškai.
– Kodėl buvo pasirinktas australiškas ligų klasifikavimo variantas? – pasiteiravau G.Kacevičiaus.
– Kaip rodo kitų šalių praktika, ši sistema leidžia efektyviau valdyti visus procesus, analizuoti gydymo įstaigų veiklą, taip pat Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis teikiamų paslaugų įvairovę pacientams.
Turime būti modernūs, globalizacija ne tik skatina tobulėti, bet ir suteikia naujų galimybių.
Šiuo metu Lietuvoje galiojanti ligų klasifikacija sukurta remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10).
Tokiu būdu atsirado ne tik Australijos, bet ir JAV, Kanados, Vokietijos, Švedijos, Suomijos, kitų šalių modifikacijos, jos sėkmingai taikomos praktikoje.
Ligų klasifikaciją TLK-10-AM naudoja ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos šalys: Airija, Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Juodkalnija, Makedonija, Moldova, Slovėnija, Serbija, Turkija.
Krokodilo įkandimo kodas buvo tiek Lietuvoje anksčiau naudotoje TLK-10, tiek ir nuo 2011 metų naudojamoje TLK-10-AM.
Klasifikacijoje yra tūkstančiai kodų, o gydytojai pasirenka tinkamiausius. Todėl nereikalingas tiesiog neturi būti naudojamas.
Beje, mūsų kraštiečiai vis daugiau keliauja, o grįžus namo neretai prireikia gydyti ir, atrodytų, egzotiškas ligas.
Krokodilo įkandimo kodo mums taip pat prireikė – prieš trejus metus viena turistė iš Lietuvos Egipte buvo apkandžiota krokodilo, grįžusią namo ją toliau gydė mūsų šalies medikai.
– Ar tiesa, kad mūsų šalies gydytojams sunku naudotis klasifikacija, todėl būtina papildomai rengti tokius specialistus kaip klinikiniai koduotojai?
– Klinikinių koduotojų poreikis nesusijęs su tuo, kokia ligų klasifikacija naudojama.
Kodo priskyrimo darbą vienose valstybėse atlieka gydytojas, kuris pacientui nustatė diagnozę, o kitose tai patikima klinikiniams koduotojams.
Pastaruoju atveju gydytojai gali daugiau laiko skirti ligoniams, be to, kaip rodo patirtis, būna geresnė kodavimo kokybė.
– Kiek kainuoja dabar galiojanti ligų klasifikacija?
– Visos sistemos palaikymas Lietuvai per metus kainuoja 28 tūkst. eurų – 96 678 litus. Tai 2–3 valstybės tarnautojų metinis darbo užmokestis. Mūsų žiniomis, Australijoje šią sistemą palaiko ir tobulina maždaug dešimt nuolatinių darbuotojų.