Prie ES ir NATO sienų artėjančių „Grad“ kanonadų, nesvarbu kokiame
kontekste ištartų V.Putino frazių „užimčiau Kijevą per dvi savaites“ ir
vis labiau intensyvėjančio informacinio karo fone demokratinės valstybės
negalės ramiai stebėti kaimyninės Rusijos propagandos tekėjimo į savo
šalių informacinę erdvę.
Tai, kas bus laikoma įžeidžiančiu nacionalinius jausmus, pažeidžiančiu
nuostatas nekiršinti, nepropaguoti blogio ir neiškraipyti tiesos, bus
stengiamasi riboti, drausti, bausti ir uždaryti pačius informacijos
kanalus.
Tai nevisiškai demokratiškas žingsnis, bet tokia yra šaltojo karo
logika ir neverta svajoti, kad bus kitaip. Į sankcijas bus atsakoma
sankcijomis ir taip iki aklavietės arba kurios nors pusės žlugimo.
Būtent augančios priešpriešos tarp Rusijos ir Vakarų Europos
dvasia yra Prezidentūros paruoštos Visuomenės informavimo įstatymo
pataisos, numatančios griežtą iš Maskvos plaukiančios propagandinės
informacijos vertinimą ir konkrečias baudas už pažeidimus.
Kiek šios pataisos atitinka kitus įstatymus, galima tikėtis, dar bus
diskutuojama. Rusiškų TV kanalų retransliuotuojai jau iš anksto
pareiškė, kad bandant juos uždaryti kiltų rimtų teisinių problemų.
Tačiau ne tai svarbiausia. Nustatant Visuomenės informavimo įstatymo
pažeidimus, visada kyla vertintojo problema. Kas ir kokiais kriterijais
remdamasis tai darys. Ar neseniai žiniasklaidoje nuskambėjęs politologo
samprotavimas, jog mūsų šalies gyventojams matant, kas darosi Ukrainoje,
irgi reikia pirkti konservus, yra karo kurstymas, ar tik jautrios
sielos panika?
Galima neabejoti, jog bet kuris teisėsauginis ginčas dėl informacijos
platinimo taisyklių pažeidimo taps aštriomis viešomis diskusijomis.
Ypač jei ekspertu bus pakviestas VSD.
Juk praktinė siūlomų pataisų dalis yra daug kartų sudėtingesnė, nei mano
šio projekto teikėjai. Per penkerius metus gal ir bus pritaikytas koks
nors vienas atvejis.
Kyla kitas klausimas: ar tikrai tokio Visuomenės informavimo įstatymo
sugriežtinimo reikia? Jeigu Prezidentūra Lietuvos gyventojams nori
priminti, koks yra jos požiūris į Rusiją ir į jos dabartinę valdžios
reguliuojamą žiniasklaidą, tam jokių papildomų akcijų jau pusė metų
nereikia. Apie tai plačiai žinoma ir už mūsų valstybės ribų.
Jeigu perspėjimų objektas yra Rusijos žiniasklaida, tai jai draudimai
visokeriopai naudingi: rodyti Lietuvą kaip siaurėjančios demokratijos
šalį, o save - kaip aukas.
Kas yra potencialūs pažeidėjai? Savaime suprantama, ne televizijos
laidos apie medžioklę ir žūklę ar laukinę gamtą. Taip pat ir ne
melodramos iš Kremliaus gyvenimo (o kur analogiškos, lietuviškos, iš
Kauno prezidentūros?)
Pradėjęs atidžiai, kaip cenzūros laikais, žiūrėti į muilo operas, bemat
galą gautum. Ir arkliui aišku, įtarimo žvilgsnis krypsta į informacines
laidas ir, žinoma, į jų dalį ne apie orą, o apie Ukrainą ir ją
remiančias valstybes - viską sudėjus, vos kelių valandų propagandą.
Ar dėl to reikia kurti baudžiančius įstatymus, diskusijose laužyti ietis
ir dar sekti, kas ką gina? Valstybei, kuri pretenduoja į svarų žodį
Briuselyje, nuolatines NATO bazes savo teritorijoje, mano nuomone, per
menka užsiimti tokiais niekais.
Prezidentūros pasiūloje išgyvenama, kad rusiškų TV laidų per daug,
reikia daugiau ES oficialiomis kalbomis. Sutinku. Išlaikyti proporciją
yra teisinga.
Bet niekas nepaneigs, kad televizinio šlamšto anglų kalba taip pat nors
vežimais vežk. Dėl pigumo šimtus kartų persukami tie patys filmai su
S.Seagalu, mėgstamu V.Putino (abipusiškai) herojumi, dubliuoti bet kuria
kalba, kelia virškinimo sutrikimų. Ir vaikui aišku, ne kalba yra
svarbu, o tai, kas ja pasakoma.
Užuot tobulinusi žiniasklaidos ganymo metodus, valstybė turėtų rūpintis
sudaryti sąlygas objektyviai informacijai skleisti. Pirmiausia, turint
žiniasklaidos reguliavimo svertus, finansinius, neversti informacijos
priemonių tapti valstybės politikos propagandininkais.
Teisingas susirūpinimas dėl objektyvios informacijos, tačiau ir šiais
laikais, net demokratinėse valstybėse tai nėra paprasta. Norint
žinoti, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje, dabartiniu metu vieno šaltinio
nepakanka, tenka skaityti ir klausyti keliomis kalbomis. Rusų kalba
taip pat naudinga.
Pagaliau svarbu ne tik faktai, bet ir mąstymo būdas. Atsiribojus ar
atribojus aiškiau ir objektyviau netampa. Informacija iš lietuviškų
šaltinių karo pradžioje buvo šališka, dabar ji objektyvesnė, atspindi
įvairias puses, bet žinoti, kaip tuos pačius įvykius vertina Rusija, ne
tik naudinga, bet ir reikia.
Skaitydamas ano amžiaus lietuvišką spaudą prieš 1940 m. stebiesi, kiek
mažai tada buvo žinoma, kas iš tikrųjų vyksta Rusijoje. Nei solidžios
informacijos, nei grėsmių analizės. Pasirodžius pirmiems rusų tankams
net kai kurie inteligentai sapnus kalbėjo, spėliojo, gerai tai ar
blogai.
Nemokšas lengviausia okupuoti. Griežta Lietuvos politika Rusijos
atžvilgiu palaikytina, bet šios šalies TV kanalų nei programų nereikia
drausti.