Renginyje dalyvavo Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Seimo nariai, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas su žmona Aurelija.
Šis renginys gerokai skiriasi nuo daugelio įprastų derliaus švenčių, nes tai nėra įprasta mugė, kur ant prekystalių pardavinėjamos rudens gėrybės, tautodailininkų dirbiniai ar masinės gamybos menkniekiai.
Tai — Kauno rajono žemdirbių, ūkininkų, verslininkų, bendruomenių atstovų ir visų gyventojų susibūrimas, kurio metu daug bendraujama, šokama, dainuojama, vaišinamasi skanėstais, demonstruojami šiųmečio derliaus pasiekimai.
Per šią šventę taip pat pagerbiami ir apdovanojami šauniausi pakaunės ūkininkai.
„Visos 25 Kauno rajono seniūnijos ir 44 rajone veikiančios bendruomenės šventėje stengiasi kuo išradingiau pristatyti šių metų derlių ir savo krašto privalumus. Dvaro parke stovintis didelis stalas simbolizuoja bendruomeniškumą, ant jo seniūnijų atstovai padėjo tai, ką turi geriausia“, — sakė V.Makūnas.
Šventėje galima iki soties prisivalgyti kaimiškų sūrių, naminės duonos, medaus, skilandžių, dešrų, žuvies, saldumynų, vaisių ir daržovių.
Svečiai kviečiami pasigrožėti amatininkų ir tautodailininkų dirbiniais, išmoningai sukurtomis rudeninėmis puokštėmis, šiaudiniais ožiais, vištomis, arkliais, įvairiomis kitomis kompozicijomis.
Kauno rajono ūkininkai teigė, jog vasara jiems buvo darbinga, o rudens pradžioje, nudirbus didžiuosius darbus, galima atsikvėpti, pabendrauti ir drauge su visais pasigirti tuo, ką pavyko užauginti.
Į svečius atvyko ir Kauno rajono partneriai, kaimyninės Lenkijos Myslibužo pavieto atstovai su saviveiklos kolektyvais ir kulinarijos paveldo patiekalais.
Pavakarę surengtas koncertas: pasirodė Kauno rajono liaudies muzikos kolektyvai, lenkų choras „Vox Dei“ išmoko vieną lietuvišką dainą, sudainavo lietuviškai.
Vakare gros „Jonis“ bei Renatos ir Deivio duetas. Šalia dvaro žirgyno esančiame kieme įrengta senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija.
Rudens sambarių pavadinimas mena senas baltiškas tradicijas, kai rugsėjo pabaigoje, per rudens lygiadienį, mūsų protėviai džiaugėsi derliumi, vaišinosi alumi, taip garbindami Alutinį, o kitai dievybei — Žemininkui aukojo gyvulių.
Vėlesniais laikais gyvąsias aukas pakeitė šiaudinio ožio deginimas, o gerokai pakitę sambarių papročiai persikėlė į Šv.Mato dieną.
Pakaunės ūkininkai dėl praktinių sumetimų lygiadienį nutarė švęsti šiek tiek anksčiau, kai lietus dar ne taip merkia ir galima pasidžiaugti geru oru.
