Tačiau, kaip bebūtų keista, toli gražu ne visi žino, kaip ir kodėl tas „vamzdis“ ten atsirado, kiek laiko jis turėjo stovėti ant upės kranto. Daugelis žino tik tai, kad šis „meno šedevras“ mums visiems kainavo nei daug, nei mažai – 100 tūkstančių litų. Prisipažinsiu, esu iš tų, kuriems ta suma atrodo tikrai per didelė. Vėl gi, ne tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau nebetylėti ir inicijuoti peticiją, kuri padėtų „Krantinės arką“ iškelti toliau nuo modernaus sostinės centro.
Patikėkite, per keletą mėnesių renkant parašus, išgirdau aibę argumentų, kodėl tas daiktas turėtų likti ten, kur pastatytas. Vienas pagrindinių buvo tas, kad „vamzdis“ negražus, bet jį iškelti kainuos dar daugiau pinigų, o jų niekas nenori mokėti.
Žinoma, išlaidos erzina visus, ypač tokiu jautriu pokriziniu periodu. Tačiau mano galva, nedidelė suma, sumokėta už to „meno“ iškėlimą yra niekai palyginus su tuo, kokį rezultatą gausime. Vėl atgausime visą upės krantą, kuris nebus darkomas abejotinų statinių ir kuris atvers galimybes toje vietoje pastatyti kažką nekiršinančio sostinės gyventojų.
Vis dėl to, iš gautų ir atsakytų komentarų, labiausiai nustebino pasisakymai žmonių, kurie save vadino meno atstovais. Jokiu būdu nesakau, kad tai buvo visi ar dauguma Vilniaus menininkų, ar kad jiems visiems ta „Krantinės arka“ yra stebuklo atitikmuo.
Kalbu apie tuos, kurie pirmame sakinyje jau meta „menininko kortą“, kad tik jie yra tikrieji meną suprantantys žmonės, kad tik jie gali atstovauti meną Vilniuje ir kad tik jie gali reikšti nuomonę, apie bet kokį meną. Buvau išvadintas tiesiog „buvusiu krepšininku“, kuris nieko nesupranta apart krepšinio ir neturėtų kištis į tokias temas, kurios, mano galva, lyg ir turėtų būti svarbios ir diskutuotinos kiekvienam, save laikančiam Vilniaus gyventoju. Bet koks bandymas šnekėtis baigdavosi ta pačia gaida – tu nesi menininkas, tad neturi teisės reikšti savo nuomonės apie „krantinės arką“.
Su visa pagarba visiems meno atstovams ir net pseudo-menininkams, galiu drąsiai pasakyti, kad ši pozicija yra visiškai neteisinga ir gąsdinančiai ribota. Visų pirma, peticiją remia daugybė meno atstovų: dainininkų, muzikantų, architektų, dailininkų ir t.t. Tad sakyti, kad ši mintis yra tik mano sugalvota ir palaikoma, yra mažų mažiausiai nerimta.
Taip pat glumina požiūris į paprastą sostinės gyventoją, kuris šitam mieste gyvena. Nejaugi toks asmuo neturi teisės į nuomonę, ką jis norėtų matyti viešose miesto erdvėse? Nejaugi žmonės, kurie yra išsilavinę, dirbantys atsakingus darbus, apkeliavę pusę pasaulio ir matę gal net daugiau „meno“ nei tie patys pseudo-menininkai, negali pasakyti, kas jiems Vilniuje yra gražu, o kas kelia pasibjaurėjimą?
Ar jūs manote, kad tik profesionalus virėjas gali pasakyti, kas kiekvienam turėtų būti skanu; tik pripažintas dizaineris gali nuspręsti, koks rūbas yra tinkamas; tik astronautas gali visiems paporinti, kad žvaigždėtas dangus yra gražus? Pabandykime mąstyti, kiek plačiau...
Galų gale, yra vienas argumentas, kurį peticijos kritikai kažkodėl stengiasi nutylėti. Trumpa citata iš peticijos labai gerai paaiškina, kodėl tos skulptūros ant Neries krantinės neturėtų būti iš esmės, nežiūrint į skirtingų žmonių įvairų požiūrį į meną: „Skulptūra „Krantinės arka“ nuo pat pradžių visuomenei buvo pristatyta ir vertinama kaip „laikina“, t. y., kaip „meninis-socialinis projektas“.
Viešai visada buvo aiškinama, kad šis „projektas“ siejamas tik su 2009 m. Europos kultūros sostinės renginiais.Jau praėjo 5 metai, tad skulptūra eksploatuojama 2 kartus ilgiau nei buvo planuota.“ Tad, jei jau priėjome prie pačių šio projekto šaknų, kyla klausimas, kodėl skulptūra, kuri turėjo būti laikina, stovi iki šiol ir kodėl ji nėra nuimta, kaip ir buvo planuota? Kas nusprendė, kad ji turi tapti pastoviu statiniu šalia upės? Ir kodėl kažkas taip sugalvojo su niekuo nepasitaręs ir niekam nepranešęs?
Pabaigai, noriu tik pasidžiauti, kad jau yra surinkta virš 3000 parašų ir sekantis žingsnis, kurį planuoju daryti, tai pristatyti peticiją Vilniaus miesto savivaldybei. Šiek tiek gaila, kad peticijos kritikų planuotas atsakas ir jų pačių pažadai pradėti atsakomąją peticiją taip ir liko tik garsiais pažadais.
Būtų buvę labai smalsu pažiūrėti, kiek paramos iš gyventojų, tai sulauktų. Visada yra lengviau tiesiog patogiai įsitaisius kritikuoti visus aplinkui, pačiam nejudinant nei piršto... Peticija, kuri turėjo tiesiog atspindėti Vilniaus gyventojų požiūrį į vieną nevykusį statinį, padarė ir parodė daug daugiau nei aš pats tikėjausi. Labai tikiuosi, kad ši idėja leis išlaisvinti mūsų miesto gražią krantinę ir pagaliau užbaigs tiek metų besitęsiančią „vamzdžio“ agoniją.
