Nustatyti kaltųjų dėl staigios sūnaus mirties vilniečiui nepavyksta jau ne vienus metus.
Nuo 2011-ųjų spalio 5-osios, kai moksleivį vos ne per parą pasiglemžė meningokokinė infekcija, sveikatos apsaugos ministro pareigas šalyje eina jau trečias politikas.
Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad buvo įmanoma iš esmės sumažinti ligonio mirties tikimybę, o Centro poliklinika iš dalies yra atsakinga už taip tragiškai susiklosčiusius įvykius, bet neseniai už uždarų durų vykęs Apeliacinio teismo posėdis panaikino šį teismo sprendimą.
Vyras įžvelgia prieštaravimų
„Cinizmo viršūnė, sprendimas už akių“, – taip vilnietis A.Penkauskas įvertino Vilniaus Centro poliklinikai palankų Apeliacinio teismo nutarimą.
Šio teismo argumentai vyrui atrodė klaidinantys ir prieštaraujantys vienas kitam.
Teigiama, kad tarp paauglio motinos, ieškojusios pagalbos Centro poliklinikoje jau 7 valandą ryto, ir gydytojos susiklostė privatūs santykiai, nes pati motina pasirinko pagalbos teikimo būdą – medikės vizitą į namus.
Tačiau nekreipiama dėmesio į tai, kad tik toks pagalbos būdas pasiūlytas poliklinikos registratūroje.
„Apeliacinis teismas pripažino, kad mano žmona galėjo pati pasirinkti, ar jai kviesti greitąją, ar vykti į polikliniką, ar vykti su sūnumi, sergančiu žaibine meningokokine infekcija, tiesiai į ligoninę“, – aiškino A.Penkauskas.
Medikų galia turi ribas
Toks požiūris lyg aidas atkartojo po gimnazisto laidotuvių medikų mestus priekaištus jo tėvams.
Esą patys tėvai neprižiūrėjo sergančio sūnaus, nors buvo išsilavinę ir mediciniškai išprusę, nes augino ne tik sūnų, bet ir dukterį.
Centro poliklinika pagal galiojančius teisės aktus privalėjo organizuoti paauglio gydymą, kai tik buvo į ją kreiptasi, – nuo to momento įsigalioja poliklinikos darbo taisyklės, pagal kurias teikiamos gydymo paslaugos. Pagaliau tik gydytojas turi teisę nutarti, kokios pacientui reikia pagalbos.
Apeliacinis teismas priminė, kad „gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas“, nes jis ne viską gali išgydyti.
A.Penkauskas tikino, kad šiuo atveju nebuvo tuo abejojama, bet buvo siekta išsiaiškinti, ar medikai laikėsi aukščiausių profesinių ir etinių standartų, ar padarė viską kovodami su pavojinga infekcija.
Apeliacinis teismas net suabejojo, ar papildomos pastangos būtų išgelbėjusios paauglio gyvybę.
Nebuvo skirta antibiotikų
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad teikiant medicininę pagalbą paaugliui, sergančiam žaibine meningokokine infekcija, buvo padaryta daug pažeidimų.
Vieno žymiausių šalies infektologų profesoriaus Arvydo Ambrozaičio nuomone, simptomai signalizavo labai rimtą virusinę ligą, todėl gydantis gydytojas turėjo nedelsdamas siųsti paauglį į ligoninę ir skirti antibiotikų. Bet to nebuvo padaryta.
„Skelbdamas nutarimą Apeliacinis teismas nepateikė aiškių argumentų, naujų faktinių aplinkybių. Sąmoningai ar ne, bet vieni faktai buvo akcentuojami, o nepatogūs nutylimi.
Tai rodo teisinį cinizmą, nes tai ne šiaip ginčas, o sprendimas dėl žmogaus mirtį nulėmusių aplinkybių“, – tikino A.Penkauskas.
Ligos istoriją rašė po mirties
– Kodėl esate įsitikinęs, kad gydymo paslaugos jūsų sūnui nebuvo tinkamai suteiktos? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Penkausko.
– Poliklinikos slaugytojos tiktai priima iškvietimus, o paciento būklę vertina gydytojas.
Apygardos teismas pripažino, kad mano sūnaus ligos istorija buvo užpildyta tik tada, kai paaiškėjo, kad jis miręs.
Tokiu atveju šie įrašai gali būti vertinami kaip faktų klastojimas ar siekimas išvengti atsakomybės.
Pasirinko paprastesnį kelią
– Kodėl iš pradžių reikalavote, kad byla būtų nagrinėjama už uždarų durų?
– Visą laiką su žmona ir dukterimi siekėme viešumo, tik vienas Vilniaus apygardos teismo posėdis buvo uždaras, nes buvo atskleidžiamos tam tikros asmeninio gyvenimo detalės.
Apeliacinis teismas turėjo pasirinkimą nagrinėti bylą žodine tvarka, o tai reiškia kviesti iš naujo liudytojus, tikslinti faktus, arba rašytine forma. Pastarasis būdas pasirenkamas tada, kai byla aiški, peržiūrimi tik dokumentai ir rašomas sprendimas.
Šįkart procesas, apvertęs bylą aukštyn kojomis ir iš esmės pakeitęs Apygardos teismo sprendimą, vyko be mūsų dalyvavimo, be liudytojų, be detalių tikslinimo, papildomos ekspertizės skyrimo.
Kita vertus, net poliklinika nereikalavo papildomos ekspertizės, nes pasikliovė vieno žymiausių šalyje infekcinių ligų specialisto profesoriaus A.Ambrozaičio išvadomis.
Toliau ieškos teisybės
– Ką toliau darysite?
– Kreipsimės kasacine tvarka į Aukščiausiąjį teismą. Tikimės, kad paskutinėje teismų instancijoje būsime išgirsti. Gal mūsų viltys yra perdėtos, bet negalime nurimti.
Nebuvo lengva pradėti bylinėtis. Aštuonis mėnesius po sūnaus mirties svarstėme, ar verta kreiptis į teismą.
Netektį skaudžiai išgyvenome, iki šiol mano savijauta nė kiek nepagerėjo, teismai taip pat išsunkė daug nervų.
2011-ųjų spalio 10-ąją, tuoj po laidotuvių, parašėme pareiškimą tuomečiam sveikatos apsaugos ministrui Raimondui Šukiui.
Minėdami visas aplinkybes, atkreipėme jo dėmesį į bėrimą, atsiradusį ant sūnaus kelio.
Tai buvo tipiškas meningokokinės infekcijos požymis. Tačiau tokį bėrimą mačiusi poliklinikos gydytoja nesuprato, kas tai yra, nepatikrino šios kraujosruvos elementariu stiklo testu, neskyrė jokių tyrimų.
Apeliacinis teismas faktiškai kaltina mus, kad mes nesupratome, kokia infekcija užsikrėtė mūsų sūnus.
– Kiek trunka bylinėjimas?
– Beveik dvejus metus, manau, dar užtruks mažiausiai vienus metus. Norėčiau paklausti sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, ar tai normalu.
Neregistruotas įvykis, nefiksuoti simptomai pildant medicininius dokumentus – tai, kas nutiko mano sūnui, rodo didelę spragą mūsų sveikatos apsaugos sistemoje.
Gal būčiau nuleidęs rankas, jei ne draugų parama, jie įkalbėjo mane, kad taip negalima palikti.
Laimė, jaunosios kartos teisininkai kitaip suvokia teisingumą, todėl vėl pakilau į kovą. Matau, kad nėra kito kelio kaip tik viešumas.
– Ar jūs reikalaujate priteisti kokią nors sumą?
– Taip, iš pradžių aš, mano žmona ir duktė prašėme priteisti 125 tūkst. litų. Apygardos teismas šią sumą nurėžė perpus.
Jau ne kartą minėjau, kad teisiamės ne dėl materialinės naudos. Čia ne civilinė byla dėl milijonų, o kova už teisybę.
Kova su medikais supriešina visuomenę
Liutauras Labanauskas
Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas
„Mūsų šalyje galiojanti žalos sveikatai atlyginimo tvarka neefektyvi. Žalą patyrę pacientai turi kreiptis į Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo komisiją, vėliau – į teismą ir būtinai įrodyti gydytojo kaltę: taip šalys yra supriešinamos, viena priversta pulti, kita – gintis.
Vis dažniau pasitaiko tokių atvejų, kai neiškentęs psichologinio teroro gydytojas nutaria prisipažinti, kad yra kaltas, nors iš tikrųjų nepadarė nieko bloga. Gydytojas netgi sutinka kuriam laikui netekti licencijos, kad tik paciento artimieji paliktų jį ramybėje.
„Tu nesitrauk, tu laimėsi“, – taip palaikydami savo sąjungos narį mes stengiamės padaryti viską, kad jis nepalūžtų.
Visų bendras interesas turėtų būti tas pats – paciento patirtos žalos atlyginimas, valstybės noras ją kompensuoti ir būtinybė kontroliuoti nepageidaujamus įvykius medicinoje.
Šiuo metu teisiniai konfliktai tarp gydytojų ir pacientų virto „gynybine medicina“: pacientas pateikia skundą, o gydytojas atsiriboja gynyba. Tokiu būdu didėja pacientų ir gydytojų nepasitikėjimas, prastėja medicinos paslaugų kokybė ir prieinamumas.
Būkime atviri, žmogus miršta nuo meningokokinės infekcijos ne dėl to, kad šeimos gydytoja nespėjo laiku užpildyti medicinos dokumentų. Nelaimė gali įvykti dėl objektyvių priežasčių, kurios nesusijusios su gydytojo veiksmais.
Bėda ta, kad Lietuvoje mediko mundurą gali teršti bet kas. Yra tokie įstatymai, kad gydytojas pirmiausia kalamas prie kryžiaus, yra apskundžiami teismui jo veiksmai, tada keletą metų tęsiasi byla. Galiausiai paaiškėja, kad gydytojas padarė viską, bet pacientas vis tiek mirė.
Didžioji dalis bylų Lietuvoje baigiasi tuo, kad teismas pripažįsta – gydytojas nekaltas.
Tokia bylinėjimosi tvarka nenaudinga net pacientams. Išklausę galutinį teismo sprendimą jie neretai patiria ne tik šoką – žalos atlyginimo modelis įrodinėjant gydytojo kaltę teisme reikalauja didelių finansinių išlaidų.
Tačiau turime šalyje ir tokių keblių bylų, kurių neįmanoma greitai išspręsti. Medicinos auditas gali nustatyti tam tikrų pažeidimų, jei šeimos gydytojas neužpildė medicinos dokumentų, nepažymėjo vizito laiko, bet juk vaikas mirė ne dėl šios priežasties.
Beveik 70 proc. šalies gydytojų mano, kad yra sunku apsiginti net nuo nepagrįsto skundo.
Nerimaudami dėl teisinio persekiojimo, gydytojai vengia sunkių ligonių, siunčia juos pas kitus specialistus, skiria nebūtinus papildomus tyrimus, vengia atlikti rizikingas procedūras, išrašo paciento reikalaujamus medikamentus, nors jie nėra būtini.“