Prieš statybas buvo skelbiama, kad remonto darbai kainuos 1,26 mln. litų, o paskui jų kaina ėmė pūstis kaip tešla, pašauta į krosnį.
Iššvaistymo požymiai akivaizdūs, bet kaltų, kaip visada, nėra. Statybą organizavusi savivaldybės bendrovė „Autrolis“ išnyko, prijungta prie „Kauno autobusų“, jos vadovai pasitraukė iš postų, atsakomybėn niekas nepatrauktas – nei statybas vykdžiusios „Autokaustos“ darbuotojai, nei veikėjai, mintantys iš valstybės pinigų.
Savivaldybės vadovai, nubudę po trejų metų, kreipėsi į teisėsaugą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, bet policija ikiteisminio tyrimo net nepradėjo, nes valdininkai nesugebėjo apskaičiuoti, kokią žalą padarė antras auksinis Kauno objektas po senamiesčio tualeto.
Tokių atvejų Lietuvoje – šimtai, bet korumpuoti švaistūnai net neketina sustoti.
Ironiška, bet jie, suleidę nagus į purvinus pinigus, nepagalvoja, kad lazda turi du galus.
Raikydami valstybės iždą šie žmonės gali ir patys skaudžiai nukentėti. Dėl savo godulio.
Jei kuris nors apsukruolis (geresnis nuo sovietmečio kilęs apibūdinimas – blatnasis), vairuodamas prabangų visureigį, provincijoje nuvažiuos į griovį, tegul kaltina pats save, nes išvogtame biudžete nėra lėšų miesteliams ir kaimams apšviesti. Jie skendi aklinoje tamsoje. Dažnai važiuoju iš Kauno į Rokiškio kraštą – Vidiškiai, Kavarskas, Skapiškis ir kitos gyvenvietės, jau nekalbant apie kaimelius, atrodo taip, lyg slėptųsi nuo bombardavimo.
Blatnuosius, kaip ir paprastus piliečius, gatvėje gali užpulti chuliganai – Kauno centre, jau nekalbant apie atokesnes vietas, dėl pinigų stygiaus budi per mažai policijos pareigūnų, nei jų reikėtų saugumui užtikrinti. Panaši padėtis, be abejo, ir kituose miestuose.
Lietuva per skurdi, kad galėtų skirti gelbėjimo tarnybos narams galingas ledus laužiančias valtis. Savo akimis mačiau, kaip žiemą Kauno mariose nuskendo į vandenį įlūžęs žvejys. Gelbėtojai nesugebėjo įveikti ledo, nes neturi reikalingos technikos. Ar gali būti tikras blatnasis, kad jis kada nors neatsidurs to žvejo vietoje? Ypač maža viltis išsigelbėti tiems, kurie skęsta provincijoje, nes ten net nėra specializuotų narų komandų.
Jei blatnasis pasiklystų miške, sraigtasparnis pakiltų ne iš karto, nes šalyje trūksta orlaivių ir jų pakilimo postų, kuriuos būtų galima tankiai išdėstyti.
Korupcijos, to valstybę graužiančio vėžio, klestėjimą lemia ir visuomenės požiūris.
Pasmerkimo sulaukia žmogžudžiai, prievartautojai, plėšikai, privačių būstų vagys. Tačiau valstybės turto grobstytojai, kyšininkai, išlaidautojai vadinami „gerais vyrais“, žmonos savo sutuoktiniams liepia iš jų mokytis, imti pavyzdį, kaip išlaikyti šeimas.
Visuomenė, skųsdamasi nuskriaustosios padėtimi, nieko nepakeis. Reikia sukurti visuotinę nepakantumo korupcijai atmosferą.
Kodėl žmonės savo pasipiktinimą išreiškia tik maigydami klaviatūrą straipsnių komentarų skiltyse? Kodėl Jonas, Petras ar Aloyzas nesiburia į organizacijas, kurios reikštų pasipiktinimą tokiu valdininkų ir politikų elgesiu, neleistų jiems atsipalaiduoti, kvėpuotų jiems į nugarą?
Galima kovoti ir pavieniui – rašyti kritinius elektroninius laiškus susikompromitavusiems valdininkams ir jų vadovams, nevengti bendrauti su žiniasklaida, iškelti problemas, siūlyti išeitis, gilintis į įstatymus.
Nuolat jausdami pozityvų spaudimą, blatnieji nebebus tokie įžūlūs kaip dabar.
