Per ketvirtį amžiaus nepriklausomybės piliečiai išmoko, kad valdžia turi tarnauti jiems – tai, žinoma, būtų teigiamas dalykas, jei piliečiai turėtų daugiau proto už valdančiuosius ir suprastų, ko jiems iš tikrųjų reikia.
Deja, šiuo metu didžioji piliečių dalis turi sąmoningumą, kuris yra maždaug pradinės klasės mokinio lygio. Mokinukas džiaugiasi, kai suserga mokytoja, nes tada nebūna gali eiti namo, ir kai mama neturi laiko pagaminti pietus ir duoda pinigų, kad šis nueitų greito maisto pakeliui namo, nes ten skaniau ir viskas gruzdinta taukuose.
Vidutinis pilietis kaip tas mokinukas nenori energetinės nepriklausomybės, skalūnų dujų ir atominės elektrinės, jį džiugina dar viena nedarbo diena ir rusiški kanalai per televiziją.
Jis nubalsuotų už rublio įvedimą Lietuvoje rytoj, jei jam pasakytų, kad tuomet bus galima pilti šiukšles tiesiai pro daugiabučio langą ir valdžia legalizuos pigias cigaretes iš Baltarusijos.
Politikai suprato, kad tam piliečiui šiek tiek reikia ir tarnauti – tačiau svarbiau yra daug kalbėti apie tą tarnavimą, apie tai, kad svarbiausia – žmogus, kaip svarbu skaidrumas, ir dar daug dalykų, kuriuos nori girdėti nuskriausta visuomenės dalis.
Tai ir daroma, ir esminės problemos nematau: kad tik būtų teisingi dalykai valstybėje daromi. Tikslas pateisina priemones, kaip sakydavo jėzuitai.
Problema yra tokia, kad kvailoji rinkėjų dalis išlepo, priprato prie dėmesio, pradėjo įsivaizduoti esą gyvenimo valdovai ir gaišina visų laiką ir nervus savo neišmanymo demonstravimu.
Čia ne apie tuos klounus, kurie kiekviename veiksme įžiūri korupciją.
Aną dieną man parašė kažkoks skaidrumo ir teisėtumo puoselėtojas. „Kaip manote, ar galima ežerus privatizuoti?“. Sakau, kiek žinau, negalima, bet kodėl jūs manęs klausiate? „Nes jūs žurnalistas.“
Paprašiau papasakoti, apie ką čia kalba – žmogelis atsiuntė nuorodą į kažkokį municipalinio pastato pardavimą aukcione Alytuje. Sakau, čia atrodo kaip įprastinis veiksmas, kuo čia dėtas ežeras? „Buvo ir apie ežerus.“ Sakau, parodykite, kur kas siūlė parduoti ežerą. „Mačiau internete, dabar nerandu.“ Ir čia yra tipiškas teisybės ieškotojas: kažką girdėjęs, visus įtarinėjantis, nieko dorai nesuprantantis.
Tokių šimtai tūkstančių – bukų, nesusigaudančių ir per rinkimus balsuojančių.
Šie teisybės ieškojimo susirgimas yra pakankamas skausmas net ir municipaliniame lygyje: paskui kiekvieną naują statybų projektą keliauja savamokslių urbanistikos vertintojų balaganas, šūkaujantis „nedera“, „neskoninga“, „blogas architektas“, „nusikalstama“.
Bet kuriame Lietuvos mieste ir miestelyje kiekviena grindinio plytelė ir šviestuvas „galėjo būti padaryta pigiau“. Runkelis visada gerai žino, kaip pinigų sutaupyti – jis dirbti nemoka, jis moka tik ieškoti nuolaidų, nes laiko save praktišku žmogumi.
Dabar tai vyksta nacionaliniu lygiu: suskaičiavę, kiek kainuoja laivo „Independence“ nuoma, drebančiomis rankomis puolė prie kalkuliatorių ir, žinoma, jau žino, kad užsienio laivas neapsimoka. Juo labiau, kad laivas jau kelias dienas Klaipėdoje, o dujos orkaitėje dar neatpigo – argi ne akivaizdus įrodymas, kad valdžia vėl vagia mūsų pinigus? Tai, kad laivas nuomotas kartu su specialistais ir jų atlyginimais, nepraskaidrina vaizdelio runkelių akyse. Dar nuo „Mažeikių naftos" perdirbimo įmonės privatizavimo laikų Lietuvos runkeliai gerai žino, kad užsieniečiams visada mokama per daug.
Liūdniausia, kad mes patys tai padarėme. Skaidrumas, buvęs vertybe, dabar pavirto ritualine apeiga ir žaisliuku tai beviltiškai visuomenės daliai, kuriai vaidenasi korupcijos šešėliai už kiekvieno kampo. Kažkuriuo momentu mes patikėjome, kad demokratija yra tai, kai kiekvienas dundukas turi teisę pagal savo menką supratimą kelti bangas, pilti skundus, reikalauti pasiaiškinimo, trimituoti skardinėmis dūdelėmis miestų aikštėse ir kitaip trukdyti normaliems žmonėms.
Aš nesiūlau visų tų balamutų deportuoti, nors tai būtų miela. Viena vertus, įstatymai nenumato tokios galimybės, antra, kur tu juos išveši? Kiekviena šalis turi savų oro drebintojų ir teisybės ieškotojų.
Mes turime pakankamai teisinių priemonių juos ignoruoti arba bent jau pasirūpinti, kad negaišintų visiems laiko. Vėl paskundė? Atgal siunčiam standartinį atsakymą, pašto ženklelio kaina, ir viso gero. Nori skųsti toliau – tegu bando. Daugumas jų neturi tiek pinigų, kad galėtų efektyviai naudotis teismų sistema, kuri, beje, ir sukurta tam, kad gintų visuomenės interesą, o ne iškvaišusių ir susireikšminusių asmenų, turinčių labai daug laisvo laiko, asmenines ambicijas.
Juo labiau, kad „mokesčių mokėtojų pinigus“ aršiausiai saugo būtent tie, kas patys neuždirba tiek, kad galėtų prisidėti prie valstybės išlaikymo, ir patys yra tik išlaikytiniai, gyvenantys iš dirbančiųjų gero.
Gera mintis būtų leisti apie valstybės pinigus ir viešuosius projektus kalbėti tik tiems, kas patys sumoka mokesčių daugiau, nei gauna pašalpų ir išmokų. Esi veiksnus ir efektyvus visuomenės narys – gali turėti nuomonę. Esi netikęs ir neužsidirbi – patylėk, pirma susitvarkyk savo gyvenimą ir pajamas, tada apie svetimus pinigus aiškink.
Dar nežinau, kaip galima būtų užtikrinti tokią cenzūrą, tačiau ateis laikas, sugalvosiu.
