Vaikai dirbo, todėl atėmė pašalpą
„Aš esu verslus žmogus, noriu dirbti. Antrus metus Kauno kolegijoje studijuoju želdinių dizainą. Mokausi dešimtukais. Mano vaikai irgi pirmūnai. Esu įsitikinusi, jog gyvenime viską reikia daryti sąžiningai“, – pasakojo Silvija.
Žlugus verslui, ji nesėdėjo sudėjusi rankų. Atidirbdavo už pašalpas, puošė Zyplių dvaro aplinką, prižiūrėjo svetimų žmonių kapus, augino ir pardavinėjo daržoves, gėles, rinko obuolius, kuriuos atidavė kaimynai.
„Aštuntoko sūnaus pratybos kainuoja 48 maišus obuolių“, – liūdnai nusišypsojo Silvija.
Puikiai besimokantys vaikai yra didelis moters džiaugsmas.
Šių metų pavasarį jos 18 ir 16 metų dukros nusprendė pačios užsidirbti mokyklinėms prekėms bei drabužiams, nes keturių asmenų šeimos mėnesio pajamos – 900 litų.
„Aš du kartus socialiniame skyriuje teiravausi, ar neprarasiu pašalpų, jeigu mergaitės dirbs per vasarą. Mane patikino, kad neprarasiu.
Dukros nusipirko patentus ir dirbo Šventojoje, prižiūrimos giminaičių prekiavo suvenyrais. Per vasarą mergaitės užsidirbo po pusantro tūkstančio litų.
Apie jų pajamas sąžiningai informavau socialinį skyrių. Po to iš manęs atėmė pašalpą.
Nesakysiu, kas man taip sakė, bet išgirdau, jog esu paskutinė kvailė, kad oficialiai parodžiau dukrų pajamas. Sakė, reikėjo parašyti 50 litų, tada būčiau viską gavusi. Pasimokiau, jog sąžiningai elgtis nereikia“, – graudinosi ir piktinosi Silvija.
Valdžios kabinetuose - abejingumas
Valstybė šeimą paliko su trimis šimtais litų mėnesiui, nes per vasarą triūsusių mergaičių pajamos buvo įskaitytos į bendrą šeimos biudžetą.
Pagal šalies įstatymus, jei pajamos vienam asmeniui viršija 350 litų, socialinė pašalpa nepriklauso.
„Įstatymus aiškinausi pati, nes niekas nieko nepatarė. Valdininkų kabinetuose nuolat girdžiu: „Ne tu viena tokia Lietuvoje.“ Apsiverkiu ir išeinu.
Didžiausios pagalbos ir atjautos sulaukiu tik iš mūsų seniūnijos darbuotojų. Tačiau ne jie pašalpas skirsto.
Galvoju, gal kartais geriau būtų nieko neveikti, degraduoti, tada man visos pašalpos priklausytų? Jei turėčiau vyrą, kuris mane ir vaikus muštų, tuomet dėl pašalpų, matyt, nebūtų problemų.
Aš nebijau darbo, o pašalpos mane žemina, – sunkiai tramdė jaudulį trijų vaikų motina. – Dabar suprantu, kodėl žmonės prasigeria. Iš nevilties.“
Toks atvejis - ne vienas
Šakių savivaldybės tarybos narys Kęstutis Gudelevičius pasakojo, jog dėl panašių problemų į jį kreipėsi dar kelios rajono moterys.
„Negali 16–17 metų vaikas tapti šeimos maitintoju. Jo uždirbti pinigai turėtų likti jam pačiam, neturėtų būti įtraukiami į šeimos biudžetą.
Įsivaizduokite vienos Šakių rajono gyventojos padėtį. Ji augina šešis vaikus. 17-metė dukra ir 16-metis sūnus du mėnesius dirbo Palangoje. Vaikai planavo pirkti kompiuterį, nes naudojasi labai senu – 1997 metų.
Smūgis buvo visai šeimai, kai dėl vaikų uždarbio atėmė pašalpas. Kompiuterio vaikai nenusipirko, nes motina nebegavo 900 litų“, – piktinosi K.Gudelevičius.
Silvija teigė nesuprantanti, kodėl pati valstybė žmones verčia būti bedarbiais pašalpų kaulytojais.
