„Klaipėdos miesto savivaldybė tikrai nenori su niekuo kariauti, bylinėtis be jokio reikalo ar pagrindo, bet kai kalbama apie klaipėdiečių interesus ir jų saugumą, bus naudojamos visos įmanomos teisinės priemonės apginti jų interesus. Miestiečių saugumas ir patogumas turi rūpėti ne tik miesto valdžiai, bet ir infrastruktūrą eksploatuojantiems geležinkelininkams. Kreipimasis į teismą - ne karo paskelbimas, o kompromiso ieškojimas ne pačiu trumpiausiu ir lengviausiu teisiniu keliu. Viadukas negali būti uždarytas ir jis turi būti saugus“, - įsitikinęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
Jau senokai ėmė aiškėti, kad prieš ketverius metus uostamiestyje pastatyto kabamojo tilto niekam nebereikia – juo nenorintys rūpintis geležinkelininkai tikėjosi, kad įrenginį perims miestas. Miesto vadovai pastaruoju metu jautė vis didesnį geležinkelininkų spaudimą, abi pusės viena kitai rašė ilgus laiškus.
Rugsėjį savivaldybė gavo „Lietuvos geležinkelių“ vadovo pasirašytą raštą, kad nuo lapkričio 3 d. jie nebeprižiūrės tilto ir nesirūpins jo išlaikymu. Esą bendrovė tam neturi pinigų.
„Todėl buvo kreiptasi į Klaipėdos apylinkės teismą. Pagrindinis motyvas – gyventojų saugumas. Prašoma uždrausti „Lietuvos geležinkeliams“ imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų ribojamas ar nutraukiamas eismas tiltu ir tilto eksploatavimas. Jei jo niekas neprižiūrėtų, kiltų grėsmė, kad, sakykime, pasnigus paslydęs žmogus gali susilaužyti koją, ranką, dar blogiau – nukristi nuo tilto“, - sako savivaldybės teisės skyriaus vadovas Andrius Kačalinas.
2005 metų gegužės 26 dieną Klaipėdos tarybos sprendimu bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ buvo atleista nuo 656 tūkst. litų įsiskolinimo už žemės nuomą dėl to, kad įsipareigojo pastatyti tiltą. A.Kačalino manymu, mokesčių mokėtojai savo indėlį jau įnešė ir nusipelnė saugiai vaikščioti tiltu. Kitos galimybės saugiai kirsti tiltą nėra.
Be to, miestą kertantis geležinkelis sudaro miestiečiams nepatogumų – pravažiuojantys traukiniai kelia triukšmą. Tiltas ir jo priežiūra – tarsi geležinkelininkų kompensacija už nepatogumus
„Lietuvos geležinkeliai“ vakar šalia tilto pakabino plakatus, kad „judėjimas pėsčiųjų tiltu žiemos sąlygomis gali būti apsunkintas“ ir ragina žmones pasirinkti kitą saugesnį maršrutą.
Įsigaliojus laikinosioms apsaugos priemonėms tokie geležinkelininkų veiksmai yra neteisėti, o plakatai – klaidinantys.
Dėl šio tilto, jungiančio Klaipėdos centrinę dalį su šiaurine, ietys kryžiuojamos nebe pirmą kartą. Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir pernai. Ir tada, ir šįmet uostamiesčio politikai nutarė, kad tilto dovanų jiems nereikia.
Savivaldybės ir geležinkelio atstovai neseniai įvertino tilto būklę. Paaiškėjo, kad jį jau reikia remontuoti – kai kuriose vietose susidėvėjo jo danga. Manoma, kad remontui ir tilto priežiūrai per metus tektų skirti beveik 200 tūkst. Litų.
Pasak V.Grubliausko, perimti tiltą miestas galėtų tik vieninteliu atveju – jei kasmet iš geležinkelininkų gautų pinigų saugiai jį eksploatuoti ir prižiūrėti: apšvietimui, valymui, apšildymui. Mat šaltuoju metų laiku jo danga šildoma, kad neapledėtų.
Geležinkelio bėgius ir judrią Priestočio gatvę peršokantis 700 metrų ilgio ir 3,5 metro pločio tiltas buvo atidarytas 2010 metų vasarą. Jis tris kartus ilgesnis už senąjį tiltą, kuris buvo atgabentas iš Šilutės ir uostamiestyje stovėjo beveik pusšimtį metų.
Naujasis tiltas pakyla iki 7,5 metro aukščio. Juo patogu keliauti ne tik pėstiesiems, bet ir motinoms su vežimėliais, neįgaliesiems ir dviratininkams. Kas devyni metrai įrengtos poilsio aikštelės su suoliukais ir šiukšliadėžėmis.
Paties ilgiausio šalyje lynų tilto statyba kainavo 13 mln. litų. Pinigai skirti iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir valstybės biudžeto. Projektą finansavo ir bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“.