Kadaise buvau ištikimas „Panoramos“ (LRT televizija) gerbėjas, bet gyvenimo ir darbo pokyčiai, vėlyvos repeticijos (V.Kaniušonis yra Panevėžio teatro „Menas“ vadovas. – Red.) verčia rinktis tas informacines laidas, kurias galiu pamatyti grįžęs po darbo.
Televizijoje labiausiai erzina bukumas. Laidų kūrėjai tiesiog tenkina tam tikros grupės žiūrovų poreikius.
Jie turi duomenų, kad laidas žiūri pensininkai, bedarbiai ar namų šeimininkės (kitaip sakant, ne labiausiai išsilavinę žmonės), todėl ir kiša jiems tokią buką produkciją. Nes mano, kad jiems to reikia.
Reitingai yra vieni blogiausių vertinimo kriterijų. Noras sutelkti kuo didesnę auditoriją nebūtinai duoda geriausią rezultatą.
Juk tie patys sociologiniai tyrimai rodo, kad didžioji dalis TV žiūrovų nėra labiausiai išsilavinę žmonės. Bet viskas kuriama būtent jiems – negalvojant apie turinį.
Principas „kuo bukiau – tuo geriau“ yra ir savotiška manipuliacija. Tuomet net ir kvailiausieji pasijunta protingi. Gal tai tebėra sovietmečio palikimas, stabdantis naujos kultūros formavimą?
Autorinės laidos – tai dalijimasis suvokimu. Pasižiūrėjęs laidą pamatau, koks jo autoriaus supratimas, kokia jo siunčiama žinia.
Teko nemažai metų gyventi Švedijoje. Vidurinioji klasė ten yra gerokai didesnė nei mūsų šalyje. Tai mąstantys, aktyvūs žmonės.
Ten justi bendruomeninis mąstymas, rūpinimasis visais žmonėmis, nepaisant išsilavinimo ar padėties visuomenėje.
Todėl ten yra gerokai mažiau nuostatų – kas skirta vadinamiesiems runkeliams, o kas intelektualams. Kaip ir nėra tiek daug primityvumo ar pataikavimo prastam skoniui. Žinoma, Švedijoje yra ir gerokai didesnis programų pasirinkimas.
Mane stebina nenoras išsiveržti iš lietuviškojo TV pasaulio, kai dabar yra daugybė galimybių tai padaryti – atviros valstybių sienos, prieinama daugybė TV kanalų.
Kas stabdo? Inercija? Provincialumas? Įprotis? Kalbų nemokėjimas? Net ir norint žiūrėti televiziją reikia pastangų. Todėl tai gali būti ne tik lengva pramoga ar poilsis.
Bet tai, kas vieniems yra poilsis ir neįpareigojamas laiko leidimas, man sukelia priešingą reakciją.
Pradedu įtarinėti, kad mane turbūt norima padaryti nemąstančia būtybe, bukinti, manipuliuoti. Tuomet norisi ne tik išjungti TV, bet ir daryti ką nors tokio, kad to nebūtų.
Tikiu, kad ir TV pasaulyje yra žmonių, galinčių atrinkti gerą produkciją.
Su produkcija iš antrųjų rankų toli nenužygiuosi, o „Armani“ kostiumo už 10 litų nenusipirksi. Na, nebent prieš 10 metų pasiūtą ir jau nemadingų.
Televizijoje yra ir amžinų vertybių – tokių, kaip kad serialas „Puaro“, kuris, regis, niekada neišeis iš mados. Štai tokius dalykus reikia kurti televizijoje.
Negalima kurti kažkam – nepažįstamam žmogui, kuris yra tarimai koks nors kvailelis. Atotrūkis nuo realybės – didžiausia kūrėjo klaida.
Pagarba žmogui – tai kūrėjo pasidalijimas tuo, kas patinka, kas padėjo iš naujo pažvelgti į pasaulį ar patirti gerų pojūčių.