Pirma. Socialdemokratams reikia kuo skubiau atsisakyti bendradarbiavimo
su labiau nei probleminėmis „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijomis
ir sudaryti koaliciją su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis
demokratais.
Socialdemokratai ir konservatoriai laikosi vienodų pažiūrų į užsienio
politiką, skiriasi tik kai kuriais vidaus politikos niuansais. Tiesą
sakant, ir pastarojoje srityje norint pamatyti skirtybes reikia
didinamojo stiklo.
Tačiau jungtis reikia ne todėl, kad nyksta skirtumai. Prasidėjo nauja
istorinio ciklo apvija, santykiai tarp valstybių komplikuojasi jei ne
mėnesiais, tai tikrai kas pusmetį, aktualijos įvairiomis kombinacijomis
pinasi su strategija, vienos linijos prognozę keičia alternatyvos.
Todėl valdantieji ir opozicija privalo galvoti, kaip neapsirikti ir
priimti teisingus, objektyviomis žiniomis pagrįstus sprendimus.
Rusija pradėjo karą Ukrainoje, tačiau ir pati viduje turi milžiniškų
problemų. Rusija prognozavo, kad naftos kainos vieną dieną kris, bet
prieš kelerius metus parengti projektai, kaip galėtų atsisakyti naftos
„priklausomybės“, tebeguli stalčiuose. Izborske planuotas „didysis
proveržis“ nevyksta.
Nuo sankcijų jau kenčiančią ekonomiką bandoma kompensuoti „Rusijos
vienybės dienomis“. Krymo okupacija yra planuotas dalykas, orientuotas
į tradicines Rusijos žmonių nuotaikas. Bet istorinė tradicija turi savo
logiką: nuo meilės iki paniekos - vienas žingsnis.
Kremlius anaiptol nėra kvailas, jis tai supranta. Sisteminė krizė
gilėja. Ir aštrėja klausimas: ką daryti? Inkaras - susilpnėjusi
B.Obamos pozicija, savotiškas tarpuvaldis JAV užsienio politikoje,
įtampa tarp JAV ir ES, tarp JAV ir Izraelio, naujos krizės baimė ES,
euroskepticizmo bangos, izoliacionistiniai ir seperatistiniai
referendumai ES viduje, nevienoda pozicija Rusijos atžvilgiu ir daug
kitokių keblių tarptautinių situacijų.
Didžioji dalis jų ateičiai nieko gero nežada, todėl bet kurios valstybės
užsienio politika tampa prioritetinė.
Lietuvoje ji tokia buvo atkuriant
nepriklausomybę. Vėliau ji pasitraukė į antrą ar net trečią vietą,
beveik pradingo iš partijų programų ir, savaime suprantama, iš kasdienio
žmogaus domėjimosi erdvės.
Bet kai užsienio politikos sprendimai pradeda tiesiogiai veikti
ekonomiką, iškils klausimas apie vienokių ar kitokių sprendimų
pagrįstumą. Prezidentei D.Grybauskaitei ir valdantiesiems jau
artimiausiu laiku reikia ruoštis atsakyti žmonėms į labai sudėtingus
užsienio politikos klausimus. Ir tai tikrai nebus viktorina.
Opozicija negalės likti nuošaly ir laukti savo eilės valdžioje. Bet
kuriuo atveju nutolusi ir suaristokratėjusi užsienio politika iš
Briuselio ir Lietuvos prezidentūros bei Užsienio reikalų ministerijos
koridorių vėl turės ateiti į sudėtingą, realų žmonių gyvenimą. Galima
tikėtis, kad atgis diskusijos užsienio politikos klausimais ir
nacionalinėje televizijoje, radijuje.
Vis dėlto daug svarbiau Lietuvos žmonėms turėti aiškų ir įmanomai
objektyvų supratimą, kas vyksta šalia mūsų. Tam tikslui turėčiau
antrąjį pasiūlymą - reikia iš esmės reformuoti Valstybės gynimo tarybą
(VGT).
Dabartinis šios institucijos statusas yra atgyvenęs, o veikla
beviltiška. Panaši į pilkos spalvos kaspiną ant torto. Į visus
klausimus, kuriuos pati savęs ir paklausia, atsakinėja prezidentė.
Ar
VGT nariai, be jo vadovo, žino, kokios realios grėsmės ir ateities
prognozės? Individualiai, manau, nutuokia, bet kolektyviai pasirenka
progą patylėti.
VGT darbas turėtų būti tiesiogiai susijęs su užsienio politikos
sprendimų koordinacija. Seimo Užsienio reikalų komitetas, atsakingas už
užsienio politikos kontrolę ir privalantis patvirtinti, kad
svarbiausiais klausimais yra ir visuomenės pritarimas, galėtų inicijuoti
įvairių strateginių tyrimų institutų nuolatinį analizės rezultatų
teikimą VGT ir kartu visuomenei pateikti situacijos apžvalgas, kaip tai
daroma kai kuriose NATO valstybėse.
Kiek pamenu, tokių bandymų jau yra buvę, bet jie nutrūkdavo dėl sistemos
stokos ir klaidingo įsitikinimo, kad ši informacija visuomenei
neaktuali. Dar blogiau yra tai, kad kai kurie iškilūs politikai imdavo
aiškinti, kad visuomenei pakanka nurodyti priešą ir mokėti įtaigiai apie
tai pakalbėti.
Kad toks požiūris nėra laužtas iš piršto, liudija pastarųjų dienų mini
intriga dėl ES atstovo Rusijoje V.Ušacko pareiškimų Rusijos tema.
Diplomatas pasiūlė įvairiapusiškiau ir giliau pasižiūrėti į Rusijoje
vykstančius procesus ir iškart išgirdo priekaištų, kad vien jau toks
pamąstymas reiškia Maskvos veiksmų pateisinimą.
Bet jeigu mokslininkai dar nuo pačių užuomazgų būtų pradėję rimtai
tyrinėti Hitlerio fenomeną, gal ir Antrojo pasaulinio karo būtų pavykę
išvengti. Gera analizė šiais laikais yra vertingesnė net už
operatyviniais būdais surinktą informaciją.
Pagaliau - trečias siūlymas. Užsienio politika yra tiesiogiai susijusi
su patriotizmu. Todėl reikia parengti paskaitų programą vidurinėse
mokyklose. Šių dienų patriotizmo samprata yra tokia pasenusi ir kieta,
kad nebeįkandama net ją išmirkius informacinio karo arbatėlėje.
Ji yra atėjusi iš totalitarinių, autoritarinių visuomenių, kai patriotiškai
nusiteikiama ir susijaudinama dalyvaujant valdžios palaikymo eitynėse
arba pastovint prie paminklo.
Mano manymu, šiuolaikinis patriotizmas yra susijęs ne su emocijomis,
o su platesniu pasaulio pažinimu, savo galimybių objektyviu suvokimu ir
pastangomis, kad tos galimybės būtų didesnės.
Be platesnio Lietuvos situacijos pasaulyje suvokimo, dabartinių
užsienio politikos tikslų ore pakimba ir mokinių pažintis su Lietuvos
istorija. O juk jos peripetijos yra viena palankiausių dirvų moderniam
patriotizmui ugdyti.