Ši mintis tinka ne tik didžiajai geopolitikai, bet ir lokalios reikšmės procesams. Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų reikalams.
Pastarųjų 15 metų politinė tikrovė sukūrė vaizdinį apie visagalę Lietuvos lenkų rinkimų akciją su Waldemaru Tomaszewskiu priešaky, kurie valdo Vilniaus kraštą pasyvių ir paklusnių vietos lenkų leidimu. Priklausomai nuo stebėtojų venose tekančio kraujo rūšies, šis vaizdinys įgaudavo tam tikras modifikacijas.
Lenkiškas kraujas matė bauginančią lietuviško nacionalizmo šmėklą, besiruošiančią sunaikinti lenkus ir dėl to reikalaujančią susitelkimo aplink vieną vadą ir geležinės vienybės. Tuo tarpu lietuviškas kraujas čia įžvelgė Lenkijos imperializmo dvasią, kuri sliūkina į Lietuvos sostinę ir jau pasiglemžė Lietuvos „tuteišius“, kurie, kęsdami didelę priespaudą, laukia lietuvių-išvaduotojų.
Tačiau politinė tikrovė dažnai veikia pagal savo logiką ir nukrypsta nuo politinio vaizdinio. Tokiu metu stebėtojui belieka modifikuoti iki tol turėtą vaizdinį arba pripažinti, kad jis yra pasenęs ir pažvelgti į situaciją iš naujo.
Būtent tokia situacija susiklostė tarp Lietuvos lenkų. Iš jų kilusi politologų, žurnalistų bei menininkų grupelė, matydama, kad Lietuvos lenkų problemos ne tik nėra sprendžiamos, bet apie kai kurias labai opias problemas – rusiškos „gazmiaso“ kultūros populiarumą tarp Lietuvos lenkų, prastą lenkų kultūros būklę, užsidarymą savo pasaulėlyje, blogėjančią demografinę padėtį – apskritai nėra kalbama, nusprendė, kad reikia imtis kažkokių veiksmų.
Šitaip rugsėjo mėnesį susikūrė Lenkų diskusijų klubas. Neatstovaujantis jokiai politinei partijai ar grupei, o tiesiog sukuriantis platformą visiems Lietuvos lenkams aptarti savo problemas, galbūt surasti naujus jų sprendimo būdus, išreikšti savo nuomonę, suteikti progą ir Lietuvos politikams bei intelektualams, ir Lietuvos lenkų politikams bei visuomenininkams pabendrauti tiesiogiai su paprastais lenkakalbiais bendrapiliečiais, išgirsti jų balsą.
Lenkų diskusijų klube jau įvyko diskusijos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, apie Lietuvos politinę kairę ir Lietuvos lenkus (planuojame artimiausiu metu surengti panašius susitikimus su pagrindinėmis Lietuvos partijomis) bei apie Lietuvos lenkų santykį su Lenkija ir lenkų kultūra.
Taigi, politinė tikrovė rodo, kad dalis Lietuvos lenkų nebėra pasyvūs ir jie turi savo nuomonę apie jiems svarbius klausimus. Į šias diskusijas susirenka tikrai nemažai žmonių. Jaunų, energingų, turinčių savo nuomonę ir nebijančių ją reikšti net ir labai garbingų svečių akivaizdoje. Taigi, Lenkų diskusijų klubas jau įrodė, kad tokia iniciatyva reikalinga bei kad bent jau dalis Lietuvos lenkų bendruomenės tikrai nėra pasyvi, o Lietuvos lenkai turi įvairias nuomones jiems svarbiais klausimais.
Deja, bet į politinius vaizdinius ir jų palaikymą būna investuojama tiek daug jėgų, kad, jiems pradėjus byrėti, darosi sunku su jais atsisveikinti. Tuo galima įsitikinti peržvelgus ligšiolines reakcijas į Lenkų diskusijų klubo atsiradimą lietuviškoje ir Lietuvos lenkų žiniasklaidoje.
Pirmieji sureagavo W.Tomaszewskio šalininkai. Dar neįvykus pirmajam susitikimui, su LLRA susijęs komentatorius Bogusławas Rogalskis parašė beveik tiesiai šviesiai: kokios dar diskusijos? Kam jos reikalingos? Viskas ir taip aišku. Mes esame karo padėtyje, todėl reikia susitelkti aplink partiją ir vadą, o ne diskutuoti. O diskusijos turėtų vykti ir vyksta LLRA, ir to Lietuvos lenkams visiškai pakanka.
Po pirmos diskusijos savo žodį viename iš LLRA remiamų interneto portalų tarė ir anoniminis „lenkų visuomenininkas“. Jo verdiktas buvo dar trumpesnis – Lenkų diskusijų klubas tai antilenkiškų jėgų sambūris.
Neilgai trukus Lenkų diskusijų klubo veikloje grėsmę įžvelgė ir lietuvių interesų „gynėjai“, nes klubo organizuotuose diskusijose paaiškėjo, kad dalis Lietuvos lenkų iš tiesų nori originalių asmenvardžių, kad Lietuvos lenkai tikrai nori mokytis lenkiškose mokyklose, o ne lietuviškose su papildomu lenkų kalbos dalyku.
Čia yra jų asmeninė nuomonė, o ne LLRA įsakymų vykdymas? To negali būti!
Tad Anatolijus Lapinskas nieko nelaukdamas dėl viso pikto visiems portale lrytas.lt paskelbė, jog Lenkų diskusijų klubas varo tiesiog „antilietuvišką propagandą pačių lietuvių rankomis“, o diskusijos vyksta „griežtai pagal LLRA tradicijas“.
Beje, tikriausiai tik pono Lapinsko nerimas dėl dar vienos penktosios kolonos apsireiškimo jam sutrukdė savo straipsnyje paminėti, kad jis lankėsi vos vienoje Lenkų diskusijų klubo organizuotoje diskusijoje, nors straipsnyje jis išsamiai aptarinėja pirmąsias dvi klubo diskusijas ir nesivaržydamas klijuoja etiketes.
O ir kalbėdamas apie tą, kurioje dalyvavo, jis užmiršo paminėti savo nekultūringą elgesį joje, kuomet nutraukinėjo kitus kalbėtojus ir nuolatos garsiai replikavo. Galiausiai, ponas Lapinskas kažkodėl visiškai nepastebėjo, kad visų Lenkų diskusijos klubo diskusijų metu iš tiesų vyko požiūrių susikirtimai tarp dalyvių, o ne vieningas pūtimas į vieną dūdą „kaip Lietuvos lenkams blogai toje Lietuvoje, kaip valdžia jais nesirūpina, neduoda to ir ano“, kuo jis bando įtikinti skaitytojus.
Iš tikrųjų kiekvienoje mūsų diskusijoje skambėjo balsai, jog pats laikas baigti peštynes dėl lentelių, o pradėti rūpintis esminiais dalykais, pvz., Rusijos informacinėmis atakomis, kurios skverbiasi į Lietuvą. O kalbant apie problemas su vardų ir pavardžių rašymu ar dvikalbėmis lentelėmis diskusijų dalyviai dažniausiai tiesiog stebėjosi, kodėl tokie nereikšmingi, simboliniai klausimai niekaip negali būti išspręsti ir temdo lietuvių ir lenkų santykius.
Stebint tokią situaciją, pradeda aiškėti, kad skirtumas tarp Vilniaus krašto lenkų ir lietuvių „patriotų“ nėra didelis. Juos vienija įsitikinimas, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai negali tarpusavyje sutarti ir konfrontacija yra natūrali jų santykių būklė. Vienintelė išeitis yra ilga, nuožmi kova, kol viena pusė primes savo požiūrį kitai.
Tiek lenkų interesų, tiek tokie patys lietuvių interesų „gynėjai“ pripažįsta tik šių dviejų grupių teisę egzistuoti. Jie nesunkiai randa tarpusavyje kalbą, kai tik atsiranda kas nors, kas bando normalizuoti lietuvių ir lenkų santykius. Tokie žmonės iš karto apšaukiami kitos pusės užsimaskavusiais agentais.
Bet Lenkų diskusijų klubo narius domina ne šie politiniai vaizdiniai, o politinė tikrovė, kurią jie norėtų suprasti ir pakeisti. Jie tiki, kad ši pilietinė ir intelektualinė iniciatyva suteiks Lietuvos lenkams platformą, kurioje jie galės apsikeisti mintimis ir sugeneruoti naujų idėjų, kaip išsaugoti ir puoselėti Lietuvos lenkų kultūrą, kalbą, tapatybę ir tuo pačiu metu rasti sutarimą su lietuviais.
To reikia, kad ir lietuviai, ir Lietuvos lenkai galėtų panaudoti savo sugebėjimus Lietuvos gerovei, o ne nereikšmingiems ginčams, kurie naudingi tiktai Rusijai.
Mariusz Antonowicz yra Lenkų Diskusijų Klubo pirmininkas
