Jų pateiktas įstatymo projektas, kuriuo vėl siūloma nukelti maksimalios nedarbo socialinio draudimo išmokos atstatymą dar metams iki 2015 m. pabaigos, sunkiai suvokiamas tiek teisiniu, tiek ir grynai moraliniu požiūriu.
Priminsiu. kad 2009 m. gruodį, kai tuometinė šalies valdžia suprato, kad toliau į finansų duobę kristi jau nebegalima, buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, turėjęs galioti 2010–2011 m. Jame greta pensijų sumažinimo buvo numatyta sumažinti maksimalią nedarbo socialinio draudimo išmokų sumą iki 650 litų.
Taip ir buvo padaryta. Pensininkai puikiai suprato, kad visa tai – objektyvių aplinkybių padarinys, nes pensijos buvo sumažintos ir kitose šalyse, pvz., Latvijoje. Nuo 2012 m. pensijos grįžo į 2009 m. lygį. Priimtas įstatymas ir dėl 2010-2011 m. prarastų pajamų (sumažinus pensijas) grąžinimo, jis prasidės jau šiemet ir turėtų baigtis 2016 m.
Tačiau dėl sumažintų nedarbo išmokų atstatymo, jos pagal seną tradiciją kartais dar vadinamos bedarbio pašalpomis, jokio aiškumo nėra. Tiesą sakant, net neaišku, kodėl buvo nustatyta tokia 650 Lt suma, toks įžeidžiantis žmogaus orumą dydis, nes vadinamoji skurdo riba 2009 m. buvo 831 Lt. Tiesa, 2010 m. ji, matyt, stebuklų lazdele pamojus, nukrito iki 701 Lt, o 2011 m. – net iki 691 Lt, tačiau šiuo metu ji vėl šoktelėjo iki 811 litų, taigi toli pralenkė tą maksimalią išmoką bedarbiui. Ar gali žmogus oriai gyventi gaudamas tokią sumą? Gal iki prarasdamas darbą jis gaudavo 2000, gal ir 4000 Lt į rankas? Tačiau valdžiai, matyt, nerūpi toks žmogaus grūdimas į žemesnį už skurdo lygį.
Nedarbo draudimo įstatyme (jis nei panaikintas, nei sustabdytas!) parašyta, kad maksimali nedarbo draudimo išmoka „negali būti didesnė kaip 70 proc. paskutinių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio“. Todėl nuo šios 1488 Lt sumos 70 proc. sudarytų 1042 Lt. Tačiau išmokų perskaičiavimo įstatymu įkirsta maksimali 650 Lt pašalpos suma sudaro tik 62 proc. galimo dydžio.
Kokios tuomet buvo priežastys, nulėmusios tokį pasityčiojimą iš žmogaus, kad ir bedarbio, gyvenimo? Pirmoji, minima 2009 m. įstatyme – būtinybė stabilizuoti „Sodros“ biudžeto deficito didėjimą. Betgi, jei tikėsime „Sodros“ statistika, tas deficitas ryžtingai mažėja: 2009 m. jis buvo 2,8 mlrd. Lt, šiemet – 1,2 mlrd., kitąmet – 589 mln. Lt.
Antroji – socialiai jautrių asmenų grupių apsauga. Bedarbiai, čia jau net aiškinti nereikia, iš tikrųjų yra jautri grupė, tačiau sumažintos nedarbo draudimo išmokos jų padėtį dar labiau pablogina. Tarp jų jautresni yra ne buvusieji minimalių atlyginimų gavėjai, bet gavusių, tarkim, 3000 Lt atlyginimą, nes dabartinė maksimali išmoka tesudarys 22 proc., o gavusių 5000 – tik 13 proc. atlyginimo. Argi tokia išmoka gali vadintis nedarbo DRAUDIMU? Jokio draudimo čia nėra, tai tik bedarbio pašalpa.
Dar vienas mitas esą sumažintos išmokos labiau skatins ieškotis darbo. Tačiau sudarant šiltnamio sąlygas nekvalifikuotiems žmonėms, gavusiems minimalų atlyginimą – jų išmokos nesumažėjo, ir speigračio sąlygas išsilavinusiems, gavusiems geresnius atlyginimus, būtent pastarieji bus paskatinti bėgti iš to speigračio į šiltesnius kraštus, turiu mintyje – į emigraciją. Aiškinima, kad sumažintos išmokos leis sutaupyti ar ne 100 mln. Lt, tačiau žmonių nusivylimo savo valstybe kaina vis tiek yra didesnė.
Mūsų socialinio draudimo korifėjai Teodoras Medaiskis ir Romas Lazutka prieš keletą metų, pradėjus sumažinimo vajų, rašė: „Sumažinta bedarbio išmoka jo šeimą nustums į socialinės pašalpos gavėjų gretas, jo vaikus teks nemokamai valgydinti mokykloje, už jo komunalines paslaugas arba mokės valstybė, arba jis taps skolininku paslaugų teikėjams.“ Argi tai – ne pranašystė, kad nedarbo išmokų sumažinimas – skaudi valstybės socialinės politikos klaida?
O kas buvo kalbama aną savaitę Seime, pristatant dar vieną (jau ketvirtą!) nedarbo išmokų atstatymo atitolinimą? Deja, Seimo narys E.Masiulis rėmėsi klaidingais argumentais. Anot jo, atstačius maksimalias išmokas, žmonės neturės motyvacijos dirbti už minimalų atlyginimą. Pastebėsiu, kad uždirbantys minimalų atlyginimą gautų ne maksimalią, bet minimalią nedarbo išmoką (350 Lt), taigi toks palyginimas ne prie ko.
E.Masiulis aiškina, kad žmogus išeidamas iš darbo gauna išeitinę kompensaciją, taigi toji nedarbo išmoka ne tiek svarbi. Pastebėsiu, kad išmoka skiriama tik pasibaigus išeitinės kompensacijos mokėjimo laikui, jos kartu nėra mokamos. Pagaliau gerbiamo Seimo nario siūlymas „Sodroje“ kaupiamus nedarbo draudimo pinigus skirti ne nedarbo išmokoms mokėti, bet atlyginimams didinti, jau iš viso nesuprantamas.
O kaip tokius reikalus sprendžia Europa? Nedidelė statistika: Prancūzijoje nedarbo išmokų lubos yra 6161 euras, Vokietijoje – 2215, Ispanijoje – 1397, Danijoje – 2295, Belgijoje – 2370, Austrijoje – 4020, Šveicarijoje – 6986 eurai. Vis dėlto gal įdomiau mums būtų nuo tų astronominių sumų šoktelėti, pvz., į Latviją ir Estiją, kaip ten tvarkomasi su nedarbo draudimo maksimaliomis išmokomis?
Pradėkime nuo Latvijos. Jei čia apskaičiuota nedarbo išmoka vienai dienai yra didesnė už 16,38 eurų (56 Lt per dieną, 1680 Lt per mėn.), tuomet vienos dienos išmoka skaičiuojama taip: 56 Lt + 50 proc. nuo minėtą sumą viršijančio dienos atlyginimo dydžio. Pavyzdžiui, žmogus, gavęs 1100 eurų (3795 Lt) atlyginimą ir turintis 21 metų darbo stažą, Latvijoje turėtų gauti 660 eurų (2277 Lt) išmoką per mėnesį. Įvedus minėtą apribojimą, išmoka sumažėtų iki 576 eurų (1987 Lt).
Estijoje maksimali nedarbo dienos išmoka sudaro 50 proc. (po 100 mokėjimo dienų – 40 proc.) trigubo praeitų metų vidutinio dienos atlyginimo. Jeigu atlyginimas buvo didesnis nei trigubas, išmoka vis tiek bus skaičiuojama tik nuo trigubos sumos. Skaičiuojant konkrečiai, maksimali nedarbo mėnesio išmoka Estijoje – 1176 eurai (4057 Lt), minimali – 165 eurai (570 Lt, taigi, nedaug mažesnė už lietuvišką maksimalią...).
Pirmą kartą Seimas pratęsė nedarbo išmokų ribojimą – 2011 m. gruodžio 20, antrą – 2012 m. gruodžio 20, trečią – 2013 m. gruodžio 12, šiemet balsavimas numatytas gruodžio 18 d. Negi jau ketvirtą kartą vėl bus pratęstas šio nelemto įstatymo (tai bent laikinasis!) galiojimas, kuris, anot T.Medaiskio, „tuos išsilavinusius ir gerai uždirbančius, kuriuos ištiko tokia bėda kaip nedarbas, užuot „skatinęs ieškoti darbo“, paskatins iš tokios šalies emigruoti.“ Negi amžinasis „Laikinasis įstatymas“ tikrai turi tokį kenkėjišką tikslą?
