Savaitė prasidėjo nuo tariamai skandalingo krepšininko Žydrūno Ilgausko pareiškimo aptarinėjimo ne tik komentarų skiltyse, bet ir Seimo salėse. Deja, svarbiausia tema valstybės mastu liko „užpakalio bučiavimo“ naratyvas, o ne siaurai ir neapgalvotai apibrėžtas pilietybės įstatymas.
Dėl gyventojų mažėjimo, investicijų trūkumo ir savo įvaizdžio verkianti Lietuva kažkodėl su paranoja žvelgia į asmenis, norinčius turėti dvigubą pilietybę ir galinčius tarnauti valstybės labui. Net ir iš pažiūros nedrąsios prezidentės pasiūlytos pataisos privertė Seimą purtytis ir perkelti svarstymą į pavasario sesiją.
Įtariu, kad daugelio Seimo narių, kaip ir piktdžiugiškų interneto komentatorių galvose verda tos pačios mintys. Dauguma jų slapčia jaučiasi „tikrais lietuviais“ galinčiais spręsti, kas yra vertas pilietybės, o kas per mažai žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, ar atrodo per mažai lietuvis, kad galėtų prisijungti prie išrinktųjų grupės.
Deja, bet toks pilietybės saugojimas tik dar labiau prisidės prie to, kad emigravę ir savo gyvenimą užsienyje pradėję kurti Lietuvos piliečiai ar į ją norintys sugrįžti asmenys, tiesą sakant, netgi neturės pasirinkimo. Lietuvos valstybei jie nebus reikalingi, nes nepateks į išrinktųjų klubo gretas, kuris nedaro nuolaidų net ir didžiausiems pasaulio piliečiams, bet tėvynės patriotams.
Didesniu iššūkiu asmens laisvei tapo Ryšių reguliavimo tarnybos reikalavimas, kad interneto paslaugų teikėjai suteiktų duomenis apie vartotojų elgesį tinkle. Galima suprasti, kai rinkdamos operatyvinę informaciją to pareikalauja teisėsaugos institucijos, tačiau šiuo atveju viskas primena „Didžiojo brolio“ istoriją ir norą sekti visų vartotojų veiklą internete.
RRT atstovai tikino, kad renkami bus tik techniniai duomenys, tačiau jų tarpe būtų ir asmens duomenų kategorijai priskiriamas IP adresas. Nors daugeliui didžiausia bėda pasirodė tai, kad toks duomenų rinkimas užbaigtų pornografinių ir nelegalių filmų erą, bet tikrąja problema čia tampa individo laisvės apsauga ir privatumo klausimas.
Dalis amerikiečių jau senokai paranojiškai žvelgia į valstybės pastangas stiprinti saugumą gyventojų privačiosios erdvės siaurėjimo kaina. Panašu, kad dėl šios laisvės gali tekti rimtai susigrumti ir Lietuvoje, kur augančios technologinės galimybės atsilieka ne tik nuo privatumo, bet ir vartotojo atsakomybės supratimo.
Dar smagesniu ir absurdiškesniu incidentu galima vadinti tai, kaip teisėsauga sureagavo į interneto žvaigždutės, komiškų filmukų kūrėjo Vaidoto Grincevičiaus sukurtą klipą „Šėtone, prašau“. Iš skatinimu smurtauti apkaltinto V.Grincevičiaus namų teisėsauga išsivežė visus kompiuterius ir savo neadekvačia reakcija pavertė šią menkavertę dainelę kovos už žodžio laisvę simboliu.
Turbūt geriausiu šios kvailos istorijos rezultatu tapo visuomenės pasipiktinimas ir noras kautis už kūrėjo laisvę. Blogiausia, kad teisėsauga nepasimoko viešųjų ryšių pradmenų ir toliau elgiasi, kaip nuo grandinės paleistas sarginis šuo, kuris nesubtiliai juokaujančius komikus už sprando griebia žymiai stipriau nei pro jų rankas į eitynes besiveržiančius kvanktelėjusius Seimo narius.
Šios savaitės absurdo pynę vainikuoja siūlymas lietuvių kalbą primesti net ir prekybos ir paslaugų teikimo vietoms. Dalis nepagydoma lenkų baime sergančių konservatorių nusprendė, kad Lietuvoje per mažai lietuviškumo, o jos kalba esanti didžiausiame pavojuje.
Konservatorių jaunimui ir TS-LKD partijos nariams belieka griebtis už galvos, matant kaip jų kolegos žengia tautininkų takais, bandydami užkonservuoti lietuvių kalbą ir kraipyti galvas bent akies krašteliu pasaulio kontekstą matančius Lietuvos piliečius.
Ši savaitė Lietuvoje dar kartą priminė, kiek mažai kai kurios institucijos ir valdžios atstovai suvokia ir gerbia asmens laisvę. Prieš kelis metus rašiau apie tai, kad Lietuvai reikia kuo daugiau Amerikos. Belieka tik pasikartoti. Aš tikrai nepageidauju, kad valstybė lengvintų man gyvenimą, atlikdama moralinius sprendimus ar ribodama mano išraiškos ar pasirinkimo laisvę, kuri nepažeidžia kitų asmenų interesų.
Noras kontroliuoti ir atlikti moralinius sprendimus neįtikėtinai suvienija ir sovietinio mąstymo socialdemokratų dalį ir tarpukario dvasioje įstrigusius konservatorius, prie kurių visada prisijungia tvirtos lyderio rankos išsiilgusių tvarkos ir teisingumo apologetų kuopelė. Mūsų pilietinė pareiga – juos pažadinti.
Žinoma, galima bandyti apsitverti tvora, būti tikrais lietuviais, kurių sprendimus dar prieš jų priėmimą kontroliuos įvairios tarnybos, o veiklą, kalbą ir kūrinius vertins kultūros ir meno tarybos, norminančios viską Jablonskio ir Būgos šešėlyje. Man arčiau prie širdies amerikietiška svajonė, gyva ir klestinti Lietuvoje.
Valstybė, užtikrinanti ir ginanti mano laisvę bei reaguojanti į visuomenės nuomonę ne padrikų ir gausiai liejamų interneto komentarų, o argumentų lygyje. Ši savaitė tik dar kartą įtikino, laisvoje valstybėje kova už asmens laisvę ir sveiko proto žadinimas niekada nesibaigia.
