Sapne vidinis balsas nuolat kuždėjo: kreipkis į visas įmanomas tarnybas, greičiau. Juk gali būti, kad čia kokie užsienio šnipai įsisuko. Tačiau nespėjau paskambinti nei Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT), nei Valstybės saugumo departamentui. Norėjau, bet tiesiog prabudau...
Pakirdau, įsijungiau televizorių ir džiaugiuosi. Velniop tas blakes, klausymosi įrangą ar net stebėjimo kameras. Iškentėsiu. Mat, va, kaip tik rodo žiniose, kas nutinka žmogui, aptikusiam, kad jį seka. Čia tai jau tikras košmaras, su maniškiu nepalyginsi.
Tas žmogus – ne šiaip eilinis valdininkas, o Valstybinės ligonių kasos direktorius A.Sasnauskas. Teismo sprendimu jis netgi dvejus metus negalės išvykti iš namų ilgiau nei savaitei.
Už ką? O už tai, kad savo darbovietės patalpose aptiko klausymosi įrangą. Kieno ji, vargšas iš pradžių nenutuokė. Žinoma, įtarė, kad gal kokia įtakinga farmacininkų grupuotė nori sužinoti, kas kabinete vyksta. Todėl ir nusprendė įsigyti aparatūrą, padedančią išgaudyti blakes. Štai čia ir suklydo nelaimėlis!
Nors etikečių nebuvo, reikėjo pačiam susivokti, kad įrangą sumontavo ne kas kitas, o STT. Nesusiprato. Ir įkliuvo: dar nesibaigė konkursas antiblakinei aparatūrai įsigyti, o jau subėgo agentai ir susėmė. Kad nebūtų per mažai, ne tik jį, bet ir pavaldinius.
O toliau – teismas. Viso proceso metu klausėsi žmogus prokurorų išvedžiojimų ir nesuprato, nei kuo kaltinamas, nei už ką teisiamas. Atrodo, kad nelabai suprato ir bylą nagrinėjęs teisėjas.
Bet ir nesivargino suprasti, tad paėmė prokurorų surašytą kaltinamąjį aktą ir beveik žodis žodin perrašė į nuosprendį. Kad nereikėtų galvoti. O gal kad STT agentų nepapiktintų – ką žinai, gal kada nors su jais teks reikalų turėti.
Štai tau ir pamoka: jei nenori paragauti kalėjimo gultų – niekada nebandyk ieškoti, kas tavęs klausosi. Apsimesk kvaileliu ir gyvensi ramiai.