Vieną jų išsakė Lietuvos prezidentės patarėja užsienio
politikos klausimais J.Neliupšienė: „Rusijos prezidento V.Putino
ankstyvas išvykimas, taip pat labai atviri kai kurių G20 šalių narių
vieši komentarai dėl situacijos Ukrainoje parodė pasaulio galingųjų
valstybių vienybę (kritišką požiūrį. - aut.) Rusijos agresijos
Ukrainoje akivaizdoje.“
Panašus, su nedideliais niuansais, vertinimas dominuoja ir visoje
Lietuvos žiniasklaidoje. Tai tarsi patvirtina, kad Vilniaus pozicija
Maskvos atžvilgiu yra teisinga: sankcijos veikia, V.Putinas jau
nebeištveria akistatos su pasaulio politikos režisieriais, Rusija
izoliuojasi ir vieną dieną prieis liepto galą, todėl kritiką ir
sankcijas reikia dar labiau griežtinti. To, beje, Lietuva nuosekliai ir
siekia.
Po pastarojo D.Grybauskaitės Rusijos, kaip teroristinės valstybės,
apibūdinimo būtų sunku mūsų valstybėje surasti politiką, kuris
pasisakytų dar griežčiau.
Tik kas yra tas „liepto galas“? Rusija pasitrauks iš Donecko, Luhansko
ir Ukrainai grąžins Krymą? Dabar tai jau skirtingo lygio problemos.
Ne itin margoje nuomonėmis Rusijos klausimu mūsų publicistikos erdvėje
pasirodė ir kitas požiūris.
Daugiau ar mažiau neutralūs Rusijos
politologai F.Lukjanovas ir A.Kortunovas mano, kad pasaulio galingųjų
forumas nepanaudojo visų galimybių atviram, nebūtinai nuolaidžiaujančiam
pokalbiui, aiškesniam problemų įvardijimui, vienu laipteliu, iki
ministrų lygio, pažemino būsimus Rusijos ir Vakarų valstybių vadovų
susitikimus ir dar labiau pastūmėjo Maskvą ieškoti partnerių, kurie
nekuria slogios bendravimo atmosferos.
Atsiribodamas nuo informacinių propagandinių karų ir jų retorikos, taip
pat manau, kad didžiojo forumo dalyviai buvo nepasiruošę esminiam
pokalbiui su Rusija. Išsakytos pastabos buvo fragmentiškos, impulsyvios
ir liudijo labiau apie susierzinimą dėl esančios situacijos nei
žinojimą, kaip elgtis toliau.
A.Kortunovas teisingai sako: Rusija neturi strateginio plano, ką toliau
daryti Ukrainoje, bet, deja, ne ką daugiau apie ateitį gali pasakyti JAV
ir ES. Kalbant be užuolankų ir stebint forumą paprasto piliečio akimis,
pasaulio dvidešimtuko susitikimas buvo neparengtas ir pasibaigė be
pozityvaus žingsnio į priekį.
Yra manančių: kaip nereikia eiti su velniu obuoliauti, taip nereikia
kokio nors išskirtinesnio kalbėjimo ir su Maskva. Neteisingas požiūris.
Vis dažniau ir daugiau objektyviai rašančių Rusijos politologų
patvirtina, kad įvairiuose šios šalies valdžios sluoksniuose, taip pat
ir Kremliuje, dėl Rusijos ir Ukrainos santykių ateities vyksta ne
formali diskusija. Kas netingi įsiklausyti, jų gali išgirsti ir Rusijos
propagandinėse politologinėse šou programose.
Solidžiau parengtas G20 susitikimas galėjo suteikti papildomų argumentų
blaiviau mąstantiems Rusijos politikams. O įvyko atvirkščiai - dėl
neva psichologinio spaudimo forumą turėjęs palikti anksčiau, nei
pridera, V.Putinas savo šalininkų, o tokių dabar daug, akyse pavirto
„kankiniu“.
Vienoje televizijos laidoje rašytojas, neostalinistas A.Prochanovas ta
proga net tikras ašaras liejo, klausdamas, kaip po didžiulio
psichologinio spaudimo Australijoje V.Putinas sugebėjo išlikti „orus“.
Rusijoje tokios „ašaros“ visuomenei yra „savos“.
Tarsi pratęsdamas nusivylimo Vakarais temą Liaudies fronto forume
V.Putinas patikslino JAV požiūrį į Rusiją: jie nori ne pažeminti, bet
pajungti mus. Tai buvo lyg ir atsakymas smalsaujantiems, apie ką
V.Putinas dvidešimtuko susitikime dvylika valandų kalbėjo su pasaulio
lyderiais, iš jų keturias su A.Merkel.
V.Putinas yra protingesnis, negu apie Rusijos „imperatorius“ yra įprasta
manyti. Iš G20 jis faktiškai grįžo kaip laimėtojas. Nė viena iš
galingųjų valstybių viešai nepareiškė, kad Rusija okupavo Krymą ir kad
esminė sąlyga bent jau pakenčiamiems santykiams tarp Rusijos ir
vakarietiškos bendrijos yra Krymo grąžinimas Ukrainai.
O juk tai buvo vienintelė Vakarų proga tai pasakyti. Jeigu G20 dalyviai
būtų kruopščiau pasvarstę ir geriau pasirengę, įtraukdami V.Putiną į
rimtą pokalbį, buvo įmanoma filosofuoti mėgstantį politiką priversti
bent jau išsisukinėti nuo atviro atsakymo.
Rusijos lyderis pergudravo pasaulio didžiųjų valstybių politikus jų
pačių ginklu: sutinka diskutuoti visais klausimais, išskyrus apie
Krymą. Jis net neminimas. Tą patį daro ir Vakarai - linksniuojami
Minsko susitarimai, reiškiamas nerimas dėl Rusijos karinių dalinių
judėjimo per ir palei Ukrainos sieną, bet apie Krymą - tyla.
M.Gorbačiovas pasakė, ką daugybė žmonių jau seniai suprato, - Vakarai
susitaikė su Krymo okupacija.
Pasiekęs, kad esminė problema (Krymas) būtų pakeista išvestine (Minsko
susitarimai), sugrįžęs iš Australijos V.Putinas pradėjo atvirai dėstyti
Kremliaus poziciją. Maskva yra prieš tolesnę NATO plėtrą į Rytus ir
politiniame žemėlapyje aiškiai brėžia Rusijos įtakos zoną, kurios
klimatas tinka ir leidimo šeimininkauti niekieno neprašančiai „taigos
meškai“.
Kitų metų politinius įvykius nesunku numatyti. Prie Rusijos bus
prijungta Abchazija. Šiek tiek vėliau - Pietų Osetija. Doneckas ir
Luhanskas virs „naująja Padniestre“.
„Islamo valstybės“ vėžys ir jo metastazės Vidurinėje Azijoje, Artimųjų
Rytų „gyvatynas“ Jungtinėms Valstijoms ir ES pradės rūpėti labiau nei
krizė Ukrainoje.
Skaldydamas Ukrainą V.Putinas brėš skiriamąsias linijas Vidurio Europos
visuomenėse. Tai jau įvyko Vengrijoje, bręsta Čekijoje. Jeigu Rusijai
pasisektų ir Lenkiją palenkti, Lietuva, Latvija ir Estija patektų į
nepavydėtiną padėtį.
Ir kokia tada būtų kito G20 forumo atmosfera?