Krintančios snaigės tirpo ir ant automobilio stiklo, virsdamos smulkiais lašeliais, kurie bemat sutviskėdavo ir užliedavo kelią priekyje pasirodžius kitam automobiliui.
Leidžiamas greitis – 70 km/val, bet per pliurza virstantį sniegą ir tiek būtų per daug.
Riedėdama pirmyn paskutiniu „Metų automobilio“ konkursui bandomu modeliu jau galvojau apie besibaigiančią darbų savaitę, kai už posūkio tiesiai prieš automobilį pamačiau tamsų kūną, linguojantį mašinų praminta provėža.
Staigiai čiūžtelėjau į pusnis ir sustojau visai greta vyriškio. Vladui tai visai patiko – žengęs porą žingsnių jis atsidarė automobilio dureles.
Pusamžis vyras prisipažino keliu žingsniavęs jau porą kilometrų, o iki namų likę dar tiek pat.
Jis dievagojosi turįs net tris ryškiaspalves liemenes, bet tądien kaip tyčia nė vienos nepasiėmė. Darbe paslydęs pasitempė čiurną, todėl eiti per sniegą sunku, pasakojo, bet alkoholio tvaiko debesis išdavė ir daugiau sunkumų.
„Tik vieną išgėriau po darbo, susinervinau“, - užtikrino Vladas.
Išlipdamas prie namų jis padėkojo už pavėžėjimą, bet kitą dieną iš darbo greičiausiai pėdins taip pat.
Per kelias dienas intensyvaus važinėjimo tamsoje po Druskininkų apylinkes kelyje mačiau ne vieną tamsų žmogų, žingsniuojantį asfaltu. Artėjant automobiliui jie nesitraukia į šalikelę, bet priešingai - puola link automobilio žibintų ir tiesia juoda striuke apgaubtą ranką.
„Va specialiai nesidėsiu atšvaito, nes valdžia liepė. Aš tave matau, tai negi tu manęs nematysi,“ - rankos moste pulsuoja maištautojo dvasia.
Šviesa tolumoje jūsų neišgelbės. Jei jos neatspindite, reiškia, kad šviesa susigeria į jus ir tik laiko klausimas, kada ji susigers smūgio pavidalu.
Ir tik tada žmonės gyvybę pažymi šviesele, kai jos nebelieka. Pakelėse matosi spindinčios žvakės, bet atšvaitas būtų matęsis dar geriau.
